К социолингвистической характеристике старообрядческих говоров Литвы

• Sociolingvistinė sentikių tarmių Lietuvoje charakteristika
• Socio-linguistic characteristic of dialects of the Old Believers in Lithuania

LT1. Rusų tarmių Lietuvoje samprata. Beveik iki XX a. pabaigos visas Lietuvos rusų tarmes tyrėjai vadino tiesiog "senųjų gyventojų rusų tarmėmis" (русские старожильческие говоры). Sentikiai (старообрядцы), į Lietuvą ėmę keltis nuo XVII a. pabaigos, nebūdavo skiriami nuo XIX a. rusų persikėlėlių (переселенцы). Vėliau, išsiaiškinus, kad sentikių Lietuvoje daugiau nei persikėlėlių, visos Lietuvos rusų tarmės imtos vadinti sentikių tarmėmis. Nesigilinimas į sociolingvistinę situaciją lėmė, kad kurioje nors vienoje vietovėje užrašyti rusų tarmių ar tautosakos faktai būdavo apibendrinami visoms Lietuvos rusų tarmėms. Dėl tokios metodologijos būdavo iškreipiamas skolinių interpretavimas, todėl j žodynus yra patekusių okazionalizmų (pvz., į 1982 m. išleistą J. Laučiūtės baltizmų slavų kalbose žodyną, taip pat į senųjų rusų gyventojų Pabaltijo šalyse tarmių žodyną). [...] Detaliau neištyrus sentikių paplitimo Lietuvoje ir neišsiaiškinus jų bendravimo būdo tarpusavyje ir su kaimynais, beveik visi rusų dialektologai laikėsi tos nuomonės, kad Lietuvos sentikių tarmės esą glaudžiai kontaktavusios su lietuvių tarmėmis, o pastarosios dariusios tiesioginę įtaką, ypač leksikos ir sintaksės lygmenimis, padėjusios konservuoti archajines rusų tarmių ypatybes. 2. Pagrindinės rusų sentikių gyvenamos zonos Lietuvoje. Užsibrėžus išsamiau išsiaiškinti Lietuvos sentikių sociolingvistinę situaciją, 1979 m. gyventojų surašymo duomenų pagrindu buvo sudarytas 1-asis žemėlapis, jame pažymėtos penkios pagrindinės rusų sentikių gyvenamos zonos Lietuvoje, vietomis peržengiančios dabartines sienas su Latvija ir Baltarusija" Zarasų, Rõkiškio, Ignalinos, Švenčionių ir Jonavõs. [...].Išvardytosios penkios pagrindinės sentikių gyvenamos zonos turėjo ir bendrų bruožų. Kiekvienoje iš jų būdavo susidariusios natūralios sentikių salos: aplink keletą didelių vien tik (arba beveik vien tik) sentikių gyvenamų kaimų telkdavosi daug mažesni kaimeliai, kuriuose sentikių ir kitatikių gyventojų proporcija būdavo įvairi. Toks salynas kad ir nevientisai sentikių gyvenamą teritoriją paversdavo patogia rusiškai bendrauti zona, nes būdavo nesunku susisiekti tarpusavyje, o dėl kaimynystės daugelis mokėdavo kalbėti rusiškai. Skirtumų būta dėl kitokių kitakalbių proporcijų kiekvienoje iš penkių zonų. Rokiškio zonoje būta mažai kalbančių lenkiškai, tuo tarpu Zarasų zonoje lenkiškai ir lietuviškai kalbantys gyventojai buvo labai netolygiai pasiskirstę. Tačiau visais atvejais skolinta leksika sentikių tarmėse būdavo polonizmai, nors pačios lenkų tarmės dalį iš jų būdavo pasiskolinusios iš lietuvių kalbos - tiesiogiai iš lietuvių kalbos sentikiai beveik nesiskolindavo. 3. Viena iš penkių sentikių zonų buvo Jonavos (žr. 2-ąjį žemėlapį), 1897-1923 m. gyventojų surašymų Kauno apskrityje duomenimis jų ten gyveno apie 5-6 tūkstančius. Zonos centras, kaip ir kitų šio arealo gyventojų, buvo ekonominis - Jonavos miestelis. Ten vykdavo mugės (kermošiai), kur užsimezgusios pažintys būdavo vienas iš pagrindinių būdų rasti porą, nes sentikiai tuokdavosi tik tarpusavyje. Tokiuose dideliuose beveik išimtinai sentikių kaimuose su maldos namais (molennaja) kaip Paskutiškiai, Baltromiškė, Rimkai ar Perelözai gyvendavo po 200-400 sentikių. Į Vandžiogalą, kaip ir į Ibėnus, kurie buvo sudeginti malšinant 1863 m. sukilimą, sentikiai buvo atkelti.Aplink didesnius sentikių kaimus telkėsi mažesni, paprastai mišrūs, kaimai, kuriuose dažniausiai kartu gyventa su lenkais, rečiau - su lietuviais (Skriptėliai, Padaigiai, Bategala, Pasóda). [...] Tarpusavio ryšiai su kitomis salomis egzistavo, tačiau jie nebūdavo intensyvūs, todėl neretai patys kurios nors sentikių salos gyventojai save laikydavo visos Lietuvos sentikių centru. Visa tai sudarė sąlygas išsaugoti tradicinę rusų kalbą nepatiriant ženklesnės lenkų ar lietuvių kalbų įtakos, šioks toks poveikis buvo juntamas išskirtinai tik leksikos lygiu. 4. Pasirėmus užfiksuotais dabartinių sentikių pasakojimais bei rašytiniais šaltiniais, buvo atlikta prieškario Lietuvos kaimų sociolingvistinės situacijos rekonstrukcija, todėl galima pateikti sociolingvistinės sentikių zonų ir mikrozonų charakteristikas. Vyresniajai kartai net ir mokymasis valstybinėse lietuviškose ar lenkiškose mokyklose nedarė didesnės įtakos: bendraudami su kaimynais ar kitais atvejais sentikiai absoliučia dauguma atvejų išsiversdavo vien su savo kalba. Rusų kalbos prestižą lėmė valstybinis jos statusas ir rusifikacijos politika. Lenkai ir lietuviai patys stengdavosi kalbėti rusiškai, nes rusiškai būdavo mokęsi XIX a. pabaigoje Rusijos imperijos įsteigtose liaudies mokyklose, o vyrai būdavo tarnavę rusiškoje armijoje. Žydai irgi mokėdavo rusiškai. Taigi iš prigimties uždaroms sentikių bendruomenėms nebuvo jokio reikalo mokytis kitų kalbų, jie ne tik buvo, bet iki šiol išliko monolingvais, ypač senieji. Kita vertus, tai nereiškia, kad tarp sentikių nebuvo gerai mokančių tiek lenkų, tiek ir lietuvių kalbas. Jaunesni ir raštingesni sentikiai paprastai išmoksta ar pramoksta ir literatūrinės rusų kalbos, kartais sukuria mišrias šeimas, bet kalbant lietuviškai akcentas dažniausiai išlieka. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos rusų tarmės; Monolingvizmas; Rusifikacijos politika; Rusų kalbos dialektai; Rusų sentikių gyvenamosios vietos Lietuvoje; Sentikiai Lietuvoje; Sentikių gyvenamosios zonos Lietuvoje; Sociolingvistinė charakteristika; Tarminė bendruomenė; Zonų ir mikrozonų charakteristikos; Areas of Russian Old Believers in Lithuania; Characteristics of zones and micro-zones; Dialectal community; Living areas of Russian Old Believers in Lithuania; Monolingualism; Old Believers in Lithuania; Russian dialects; Russian dialects in Lithuania; Russification policy; Socio-linguistic characteristic.

EN1. The concept of Russian dialects in Lithuania. Researchers called all Russian dialects in Lithuania simply "dialects of the old Russian residents" (русские старожильческие говоры) almost till the end of the 20th century. The Old Believers (старообрядцы), who started relocating to Lithuania from the end of the 17th century, were not distinguished from the Russian displaced persons of the 19th century. Later, having discovered that there were more Old Believers than displaced persons in Lithuania, all dialects of Russians of Lithuania were called dialects of Old Believers. The lack of analysis of the socio-linguistic situation resulted in the facts of Russian dialects or folklore recorded in some one place being summarized for all Russian dialects in Lithuania. Such a methodology led to distorted interpretation of loanwords, and this is how nonce words ended up in dictionaries (for example, in the dictionary of Baltic loanwords compiled byJ. Laučiūtė and published in 1982 or the dictionary of dialects of the old Russian residents in the Baltic states). [...] Without having investigated the prevalence of Old Believers in Lithuania in greater detail and examined their way of communication with each other and with their neighbours, almost all Russian dialectologists were of the opinion that dialects of Old Believers of Lithuania were supposedly in close contact with Lithuanian dialects, and the latter had a direct influence, in particular on lexical and syntactic levels, which helped to preserve archaic features of Russian dialects. 2. The main living areas of Russian Old Believers in Lithuania.Having set the goal to examine the socio-linguistic situation of Lithuanian Old Believers in greater detail, the 1st map was compiled on the basis of the data of the population consensus, marking therein five main living areas of Russian Old Believers in Lithuania, which extended beyond the current borders with Latvia and Belarus in some places: districts of Zarasai, Rõkiškis, Ignalina, Švenčionys and Jonava. The five listed main living areas of Old Believers also had common features. Natural islands of the Old Believers had formed in each of them: much smaller villages would form around several large villages inhabited by Old Believers alone (or almost alone), where the proportion of Old Believers and other inhabitants varied. Such an island would turn the territory inhabited by Old Believers, even though not entirely by them alone, into a convenient area for speaking Russian, because it was easy to communicate with each other, and many people could speak Russian to communicate with people living in the neighbourhood. There were differences due to different proportions of speakers of other languages in each of the five areas. In Rokiškis area, there was a few people speaking Polish, meanwhile Polish and Lithuanian speakers were distributed very unevenly in Zarasai area. But in all cases, Polish loanwords comprised the borrowed vocabulary in dialects of the Old Believers, even though they had borrowed a part of the Polish dialect itself from the Lithuanian language - Old Believers almost never borrowed from the Lithuanian language directly. 3. Jonava was one of the five zones of Old Believers (see map No 2). According to the data of the population consensuses in Kaunas county of 1897-1923, there were 5-6 thousand of them living in the area. The centre of the zone, just like of other inhabitants of this area, was economic - the town of Jonava.This is where fairs (kermošiai) used to take place, and contacts established therein were one of the main ways to find a couple, because Old Believers would marry other Old Believers only. [...] Relationships with other islands did exist, but they were not intensive, therefore, inhabitants of some island of Old Believers themselves often considered themselves to be the centre of Old Believers of the entire Lithuania. All this made preserving the traditional Russian language, without experiencing more significant influence of Polish or Lithuanian languages, possible, although some influence was felt exclusively on the level of the vocabulary. 4. Reconstruction of the socio-linguistic situation of pre-war Lithuanian villages was carried out on the basis of the recorded narrations and written sources of Old Believers, allowing to present socio-linguistic characteristics of zones and micro-zones of Old Believers. Even studying in state Lithuanian or Polish schools had no major influence on the older generation: Old Believers would perfectly do with their own language alone in the communication with their neighbours or in other cases. The prestige of the Russian language was determined by its state status and Russification policy. The Poles and Lithuanians tried to speak Russian themselves, because they had studied Russian in folk schools established by the Russian Empire in the 19th century, while men had served in the Russian army. The Jews also knew Russian. Thus, communities of Old Believers, which were reserved by nature, had no need to learn other languages; not only they were, but they still are monolingual, especially the old generation. On the other hand, this does not mean that there was no one who had a good knowledge of both Polish and Lithuanian languages among Old Believers. [From the publication]