LTTęsiama formų su -(f)šy analizė, remiantis pastarojo meto gyvosios lenkų kalbos pavyzdžiais Vilniaus krašte. Aptariamas jų darybos ir vartojimo traktavimas dabartinėse lenkų ir rusų kalbų gramatikose. Pastebimas skirtumas, kad rusiškose gramatikose tokios darybos veiksmažodžių formos laikomos pusdalyviais, o lenkiškose - pusdalyvinėmis aplinkybėmis, kurios dabartinėje kalboje labai retai bevartojamos ir yra stilistiškai žymėtos. Vilniaus krašto lenkų kalboje formos su -(f)šy nėra nei dalyviai, nei tuo labiau pusdalyviai. Čia jos vartojamos tiek abiejų veiksmažodžio veikslų pozicijose - joms gali būti būdingos tiek įvykio veikslo, tiek eigos, t. y tranzityvinės, ypatybės. Formas su -(f)šy daug dažniau vartoja menkesnio išslavinimo asmenys, nedaug tesimokę literatūrinės lenkų kalbos. Jos atlieka įvairias funkcijas, šiame straipsnyje aptariamas jų vartojimas tarinio pozicijoje, taip pat morfologinė šių formų daryba ir reikšmė. Pažymėtina, kad viena iš svarbiausių formų su -(f)šy vartojimo ypatybių yra ta, kad jos ekvivalentiškai gali kaitaliotis su -ł formomis. Buvo atliktas lingvistinis eksperimentas. Iš gyvosios kalbos įrašų ir autentiškų užrašytų tekstų buvo išrinkti sakiniai su -(f)šy, pastarosios formos buvo pakeistos formomis su -ł ir pateiktos dabartiniams maždaug šimtui šios lenkų tarmės atstovų įvertinti dėl adekvatumo žodžiu, o paskui jie patys rašė rašinius, konstravo žodžiu ir raštu frazes su nurodytais dėmenimis. Išryškėjo gramatiniai laiko raiškos skirtumai tarp -(f)šy ir -ł, o sintaksės požiūriu jų nebuvo. Tai reiškia, kad tarmės atstovai jaučia skirtumų tarp šių skirtingos darybos gramatinių formų, bet vartodami to nepaiso, kaip jie aiškina, priklauso nuo klausimo pobūdžio, taigi pokalbio tonacijos.Išsiaiškinus, kad praktiškai su visais veiksmažodžiais nepriklausomai nuo jų veikslo ar semantikos galima pasidaryti formas su -(f)šy, belieka priimti teiginį, kad šios formos yra savarankiškos, savotiškas "naujasis perfektas". Jis išryškėja palyginus formų su -(f)šy ir su -ł funkcijas, kurios yra nežymėtosios pirmųjų atžvilgiu. Vis dėlto atlikus detalesnę analizę paaiškėjo, kad -(f)šy formos paprastai daromos iš įvykio veikslo veiksmažodžių. Morfologiniu požiūriu -(f)šy formos yra žymėtosios veiksmo senumo atžvilgiu. Vertinant tiek morfologijos, tiek semantikos aspektu paaiškėja, kad šiomis formomis ne tik įvardijamas veiksmas, bet ir šio veiksmo paveikto subjekto bei veiksmo rezultato kokybė, dar ir atsižvelgiant į daromo poveikio laiką. Plačiąja prasme gramatikoje tai įvardijama kaip rezultatyvas. Vis dėlto atsižvelgus į tai, kad Vilniaus krašto lenkų kalboje formos su -(f)šy ir -ł vartojamos ekvivalentiškai, o pirmosios turi tam tikrą sociolin- gvistinį vartojimo niuansą, panašu, kad jų vartojimas yra susijęs su leksemos pasirinkimu, o ne gramatinės raiškos forma. Formos su -(f)šy greičiau yra semantinės, o ne gramatinės. Todėl jos vadintinos ne "perfektu", o tikriausiai "kvaziperfektu". [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Forma; Formų su -(f) šy kilmė; Gramatinis lituanizmas; Karta; Morfologinis statusas; Periferinė lenkų tarmė; Vilniaus krašto lenkų kalba; Vilniaus krašto lenkų tarmė; Form; Forms with -(f)sy; Generation; Gramatical lithuanism; Morphological status; Peripheral polish dialect; Polish dialect of Vilnius region; The Polish language of Vilnius region.
ENThe analysis of forms with -(f)šy continues referring to the recent examples of the living Polish language in Vilnius Region. The treatment of their formation and usage in the contemporary Polish and Russian grammar books is discussed. A difference is observed between the two grammars, namely, Russian grammar books regard verb forms of such a formation type as semi-participles, while Polish ones - as semi-participle clauses, which are very seldom used in the present-day language and are stylistically marked. In the Polish language of Vilnius Region, the forms with -(f)šy are neither participles, nor - even less so - semi-participles. Here they are used in the positions of both verb aspects; they can possess the features of both perfective aspect and imperfective aspect, i.e. transitive features. The forms with -(f)šy are much more frequently used by less educated individuals who hardly studied the literary Polish language. These forms perform various functions; this article examines their usage in the predicate position as well as their morphological formation and meaning. It is noteworthy that one of the most important usage characteristics of the forms with -(f)šy is their equivalent alternation with -ł forms. A linguistic experiment was conducted. Sentences with -(f)šy were selected from the records of the living language and authentic written-down texts, the said forms were replaced by forms with -ł and presented to approximately one hundred of contemporary representatives of this Polish dialect for verbal assessment with regard to their adequacy, while subsequently these representatives wrote essays themselves and constructed phrases verbally and in writing with the indicated components. The exercise revealed grammatical differences in time expression between -(f)šy and but therewere no differences in terms of syntax.This means that the representatives of the dialect feel the distinction between these grammatical forms of different formation, yet ignore it in usage; according to their explanation, it depends on the nature of an issue, thus on the conversation's key. Now it is clear that the forms with -(f)šy can be formed practically with all verbs irrespective of their aspect or semantics, nothing remains but to accept the statement that these forms are independent, a peculiar "new perfect tense". It shows following a comparison of the functions of forms with -(f)šy and with -ł, which are unmarked in respect of the former. A more detailed examination nevertheless demonstrated that the -(f)šy forms were usually constructed from verbs in perfective aspect. From the morphological point of view, the -(f)šy forms are marked with regard to how old an action is. Both in terms of morphology and semantics, these forms are used to name not only the action, but also the quality of the subject affected by this action and of the result of the action, additionally taking into account the time of the impact. In a broad sense, this is called a resultative in grammar. However, considering that in the Polish language of Vilnius Region the forms with -(f)šy and -ł are used as equivalents, whereas the former have a certain socio-linguistic shade of usage, it seems likely that their usage is related to the choice of a lexeme and not the form of grammatical expression. The forms with -(f)šy are semantic rather than grammatical. Therefore, they are not to be called "the perfect tense", but probably "the quasi-perfect tense". [From the publication]