Польский язык в Йонавском районе Литвы (социолингвистические заметки)

• Lenkų kalba Jonavos rajone Lietuvoje (sociolingvistinės pastabos)
• Polish language in Jonava District of Lithuania (Socio-linguistic comments)

LTGyventojų surašymo duomenys rodo, kad Jonavos rajono lenkai prarado tautinę savimonę. Ar tai relituanizacija, ar kalbinė lituanizacija? Lietuvių dialektologai Jonavos rajone žymi esant ištisą lietuvišką tarminį plotą. V. Čekmonas per ekspedicijas lankėsi visuose lietuvių tarmių atlaso punktuose ir nustatė, kad dalis jų - Batėgala (497), Padaigiai (498) ir Pasoda (445) - tai buvusios lietuvių kalbos salelės buvusiame lenkakalbių plote. Markutiškių (473), Kulvos (472) ir Žeimių (444) punktai yra buvę dvarai ir jų gyvenvietės, kuriuose niekas nekalbėjo lietuviškai. Tačiau aplink dvarus būta nedidelių kaimelių, kuriuose kalbėta vietine lietuvių tarme, jų gyventojai tikriausiai ir buvo atlaso informantai. Sociolingvistinė situacija kiekviename kaime šiek tiek skirdavosi, skirtingomis kalbomis pasakojantys ją apibūdindavo nevienodai. Dar antrojoje XVIII a. pusėje dabartinio Jonavos rajono teritorijoje įsikūrė rusų sentikiai - Rimkuose, Paskutiškiuose, Perelozuose, Baltromiškėje, vėliau ir kitur. Jų kalboje nėra tiesioginių leksikos skolinių iš lietuvių tarmės, o netiesiogiai skolintasi per vietinę lenkų kalbą, taigi jie atėjo kaip polonizmai. Po 1920 m. nelankiusieji lietuviškos mokyklos sentikiai lietuviškai ne tik kad neišmoko, bet net nesupranta. Taigi XIX-XX a. tiesioginių rusų-lietuvių kontaktų šiose vietovėse praktiškai nebuvo, nes Jonavos rajono kalbiniame kraštovaizdyje iki Nepriklausomos Lietuvos vyravo lenkų kalba. Lenkiškų kaimų būta kelių tipų. Pirmasis - tai buvę dvarai, kurių ponai kalbėdavę taisyklinga lenkų kalba ir buvę "tikri lenkai“, bet po 1920 m. arba dėl lenkybės neatsisakymo buvę išsiųsti į Sibirą, arba pokariu patys išvyko į Lenkiją, todėl dvarams ištuštėjus ten apsigyveno atvykėliai iš visos Lietuvos.Gyvenvietės tapo lietuvių kalbos centrais, dabar juose seniai veikia lietuviškos mokyklos, susitelkusi administracija, inteligentija, o bažnyčiose pamokslai sakomi tik lietuviškai - tai Bukonys, Žeimiai, Kulva, Upninkai, Panoteriai, Markutiškiai, arba tiesiog nemaži kaimai kaip Milagainiai. Antrojo tipo kaimai buvo mažų dvarelių vietoje išaugę šlėktų kaimai, vadinami bajorkaimiais, akalyčiomis, - pvz., Kurmagala, Cičinai. Tik lenkiškai kalbėdavo trečiojo tipo gyvenvietėse - užusieniuose (zastienkuose), juose po 2-3 šeimas įsikurdavo už pagrindinės kaimo gyvenvietės, neretai jų pavadinimai būdavo naujoviški, pvz., Londonas, Venecija. Lietuviški kaimai buvo tik intarpai lenkiškai kalbėjusioje Liaudos teritorijoje. Dauguma lenkiškų punktų jau nebeegzistuoja: dėl melioracijos ir vienkiemių bei kaimelių likvidavimo politikos gyventojai perkelti į kolūkių ir tarybinių ūkių centrines gyvenvietes. Vietovardžiai užfiksuoti bažnytinėse knygose, istorijos šaltiniuose, žemėlapiuose, o garso įrašuose girdėti, kaip jie skambėjo autentiškai, - senųjų vietos gyventojų dar prisimenami vietovardžiai yra savotiškas martirologas, šventųjų gyvenimo įvykių žinynas. Visa tai reikia susieti vienoje duomenų bazėje. Dabar visi Jonavos rajono lenkai patys save laiko absoliučiais dvikalbiais (man tas pat, kaip kalbėti - lenkiškai ar lietuviškai). Iš tikrųjų situacija yra sudėtingesnė. Jonavos rajono lenkų-lietuvių dvikalbystė yra diskriminacinio pobūdžio, t. y. gali būti įvairiausių abiejų kalbų vartojimo derinių toje pačioje kaimo bendruomenėje, šeimoje ar individualiu lygmeniu, o sąlygas tam sudarė lietuviška mokykla. Jau traukiasi gimę apie 1920 m., vyriausioji karta, iki mokyklos nemokėjusi lietuviškai, o dabar lenkiškai bendraujanti tik su savo amžiaus žmonėmis.Jų anūkai paprastai lenkiškai nė nemoka. Anūkų lietuvių kalba tokia pati kaip jų lietuviškos aplinkos, tačiau tai nėra nei norminė bendrinė lietuvių kalba, nei tuo labiau vietos lietuvių tarmė - tai sociolektas, turintis raiškių vietinės lenkų kalbos atmainos fonetinių ypatybių, labai įvairuojantis individualiu lygmeniu. Taigi tarpukariu vyko ne "relituanizacija", o kalbinė lituanizacija ir de- nacionalizacija, nes pasuose lenkai užsirašė (arba buvo užrašyti) lietuviais, jų vardai ir pavardės buvo lituanizuotos, kartais į lietuvių kalbą net išverčiami pavardžių kamienai (Kazlauskas - Oželis). Beveik visi dabartiniai Jonavos rajono gyventojai, tiek vietiniai, tiek atsikėlusieji, dar išgirstamą dvikalbystę aiškina socialiniu pagrindu: esą visi čia visuomet kalbėję lietuviškai, o lenkais jie vadinasi todėl, kad anksčiau buvę turtingi. Dabar pačių lenkų kalbos savivertė menka, vadina ją žaragonais ('žargonas'). Sociolingvistinė Jonavos rajono situacija labai panaši į Anykščių rajono lenkiškos salos situaciją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dvikalbystė; Fonetinės ypatybės; Jonavos rajonas; Leksiniai skoliniai; Lenkų kalba; Lituanizacija; Rusų sentikiai; Sociolingvistinė situacija; Tarmė; Bilingualism; Bilinguism; Dialect; Jonava district; Jonava district of Lithuania; Lexical borrowings; Lithuanisation; Phonetic features; Polish; Polish language; Russian Old Believers; Socio-linguistic situation.

ENThe data of a population census show that the Poles of Jonava District have lost their ethnic awareness. Is it relithunnisation, or linguistic Lithuanisation? Lithuanian dialectologists mark the existence of an entire Lithuanian dialectal area in Jonava District. During the expeditions, V. Čekmonas visited all the atlas points of Lithuanian dialects and determined that a part of them - Batėgala (497), Padaigiai (498) and Pasoda (445) - constituted former islands of the Lithuanian language in the former territory of Polish-speakers. The points of Markutiškiai (473), Kulva (472) and Žeimiai (444) are former manors and their settlements wherein nobody spoke Lithuanian. However, there were small villages located around the manors; residents of those villages used to speak a local Lithuanian dialect and must have been informants of the atlas. The socio-linguistic situation in every village was a little different, and the informants speaking different languages would describe it differently. As early as in the 2nd half of the 18th century, Russian Old Believers settled on the territory of the present-day Jonava District, namely, in Rimkai, Paskutiškiai, Perelozai, Baltromiškė, and subsequently also in other places. Their language does not have direct lexical borrowings from the Lithuanian dialect - it acquired borrowings indirectly through the local Polish language, thus the borrowings came as Polonisms. After 1920, the Old Believers that had not attended Lithuanian schools did not learn Lithuanian, more than that, they do not even understand Lithuanian. Thus there were practically no direct Russian-Lithuanian contacts in these areas in the 19-20th centuries because the linguistic landscape of Jonava District prior to the Independent Lithuania was dominated by the Polish language. Polish villages can be divided into several types.The first type includes former manors, the masters whereof used to speak correct Polish and were "real Poles", but after 1920 they either were deported to Siberia due to non-renunciation of their Polish origins, or left for Poland themselves during the post-war period, therefore, newcomers from all around Lithuania settled in the deserted manors. The settlements became centres of the Lithuanian language; now they are home to long-established Lithuanian schools as well as the administration and intellectuals, while homilies in churches are delivered in Lithuanian alone. These villages include Bukonys, Žeimiai, Kulva, Upninkai, Panoteriai, Markutiškiai, or simply quite large villages such as Milagainiai. The villages of the second type were villages of the nobility which emerged on the site of small manors and were called estate villages, for instance, Kurmagala, Čičinai. Residents of the settlements of the third type - farmsteads - used to speak only Polish; farmsteads came into being when 2-3 families would settle outside the main settlement of a village and fairly often had new-fashioned names, for example, Londonas (London), Venecija (Venice). Lithuanian villages were only inserts in the territory of Liauda, which used to be Polish-speaking. The majority of Polish points no longer exist: owing to the policy of land reclamation along with liquidation of individual farms and small villages, inhabitants were moved to central settlements of kolkhozes and sovkhozes. Toponyms were registered in church books, history sources and maps, whereas audio records make it possible to hear their authentic pronunciation; indeed, the toponyms still remembered by the old local residents constitute a peculiar passional, a reference book on the life events of saints. All that information needs to be linked in one database.Currently, all the Poles of Jonava District regard themselves as absolute bilinguals (It does not matter to me which language to speak - Polish or Lithuanian). In reality, though, the situation is more complicated. The Polish-Lithuanian bilingualism of Jonava District is of a discriminatory nature, i.e. the most diverse combinations of both languages' usage can be found in the same village community, family, or at the individual level, while the conditions for that were created by the Lithuanian school. The residents born around 1920 are already passing away; they represent the oldest generation which did not know Lithuanian before school and now uses Polish only to communicate with people of its own age. Their grandchildren, as a rule, do not even know any Polish. The grandchildren's Lithuanian is the same as that of their Lithuanian environment but it is not the normative, standard Lithuanian language, and it is even less similar to a local Lithuanian dialect; rather, it is a sociolect possessing expressive phonetic features of the local variety of Polish and very diverse at the individual level. Consequently, the inter-war period witnessed linguistic Lithuanisation and denationalisation, instead of "relithuanisation", because in their passports the Poles registered themselves (or were registered) as Lithuanians, their first names and surnames were Lithuanised and sometimes even their surnames' stems were translated into Lithuanian (Kazlauskas - Oželis). Almost all the current residents of Jonava District, both local ones and newcomers, explain the still-heard bilingualism on the social basis; they claim that, here, everyone always spoke Lithuanian and that they are called Poles because previously they were rich. Nowadays their linguistic self-esteem of Polish is poor, they call it jargon. [From the publication]