Reprezentacijos problema ir etinė vaizduotė. "Sauliaus sūnaus" atvejis

LT2015 m. Kanų kino festivalyje nugalėjęs László Nemeso filmas „Sauliaus sūnus“ gali būti interpretuojamas kaip išskirtinis kino filosofijos atvejis, kai pačiu kūriniu teigiama specifinė vizualaus mąstymo ir etinės prieigos laikysena. Straipsnis rekonstruoja filmą kontekstualizuojančias polemikos apie Holokausto reprezentuojamumą ištakas, o kartu lokalizuoja „Sauliaus sūnus“ sūnaus atvejį konkretesniame diskusijos dėl keturių Sonderkommando nuotraukų kontekste. Interpretuojant George’o Didi-Hubermano ir jo oponentų pozicijas, o kartu pasitelkiant Pietro Montani intermedialinės vaizduotės teoriją, László Nemeso kūrinys leidžia išryškinti įvairių reprezentacijos registrų vaidmenį bei etinį techninės mediacijos vaidmenį. Filmą galima traktuoti kaip „vidurio kelio“ poziciją Holokausto reprezentuojamumo polemikoje, kai ne tik teigiama būtinybė „įsivaizduoti, kad sužinotume“, bet ir atliekama įvaizdinimo strategijos estetinė ir etinė revizija. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Reprezentacija; Etika; Vaizduotė; Holokaustas; Vizualumas; Representation; Ethics; Imagination; Holocaust; Visuality.

ENThe Son of Saul (2015), an award-winning film by László Nemes, can be interpreted as an exceptional case in film philosophy, which proposes a specific take on the interconnection between visual and ethical realms. This article reconstructs the premises of long-lasting polemics on the representability of Holocaust, simultaneously placing the case of Son of Saul in a more specific context on the debates concerning the meaning of four photos from Auschwitz taken by members of the Sonderkommando. László Nemes’s work cinematographically engages in these polemics and creates an opportunity to trace down different regimes of representation, as well as to highlight of ethical dimension of technomedia. By combining George Didi-Huberman’s ideas and Pietro Montani’s theory of intermedial imagination, the film can be regarded as a “middle ground” position in the given polemics, as it not only posits the need to “imagine in order to know”, but also employs a cinematographic strategy for performing an aesthetic and ethical revision. [From the publication]