Tūkstantmetės mūsų tradicinių amatų šaknys
LTTradiciniai lietuvių amatai, daugelį šimtmečių buvę kasdienė būtinybė, šiandien įgyja kitų pavidalų ir prasmių. Žemdirbio, artojo buitis jau pasitraukė ir iš kaimo, miestelių gyvensena jau beveik visai susitapatino su miesto aplinka, jau retai beprireikia stalių, puodžių, audėjų, pynėjų, balnių padarytų daiktų. Iš klėties, kamaros, priemenės senųjų amatininkų dirbiniai jau kaip dekoracijos persikėlė į svetaines ir modernias virtuves, kaimo turizmo sodybas, barus ir kavines. Senąsias prasmes naujosiose vietose jie dažniausiai išlaikė, tačiau beveik visai prarado funkcionalumą. Dar daugiau savo aplinkoje turime tradicines formas, spalvas bei ornamentus išlaikiusių šiuolaikinių tautodailininkų dirbinių, kurie mūsų kosmopolitinę industrializuotą buitį sieja su giliais senovės ir tradicijos klodais. Kultūrinė tradicinių amatų prasmė labai gili - buitis niekada nebuvo vien darbas, guolis, valgis. Kasdieniai ritualai, įrankių, indų, drabužių puošyba, aplinkos kūrimas pagal giluminius būties vaizdinius visada buvo labai svarbus gyvensenos bruožas, susijęs su tikėjimais, apeigomis, vidinės darnos principais. Kaip tik dėl to moliniai ąsočiai su simboliniais ornamentais, pintinės, pintinėlės, kraitės, senovinius audimo raštus išlaikiusios lininės staltiesės ar rankšluosčiai mums tokie mieli. Jų prasmė šiandien neapsiriboja vien dekoratyvia egzotika - tai mūsų tautos atminties gijos, palaikančios tautinę tapatybę, sumezgančios senąjį kultūros paveldą su šiandiena.Ar dažnai susimąstome, kokią gilią tradiciją turi mūsų etnografų užfiksuotų ir muziejuose išsaugotų pastarųjų šimtmečių buities daiktų, padargų, indų ar įrankių formos? Dažnam ir šimtas metų atrodo senų senovė, tačiau mūsų praeitis tūkstantmetė, gili, šakota, joje glūdi visų mūsų aplinkos daiktų kilmė ir nuolatinė kaita. Čia norėtume atverti vieną tradicinių lietuvių namų amatų kertelę - dirbinius iš medžio žievės. Augalas, medis, žolė veikiausiai buvo ta medžiaga, iš kurios žmogus gaminosi archajiškiausius įrankius savo būties aušroje, dar prieš paimdamas į ranką tvirtą, bet kietą akmenį. Ilgaamžis akmuo išlaikė seniausių žmogaus įrankių formas, o beveik visi gaminiai iš organinių medžiagų sunyko be pėdsako. Tačiau yra ir išimčių - šiuolaikinis archeologijos mokslas atranda, moka išsaugoti ir rekonstruoti odos, kaulo, rago, medžio dirbinius, kuriems išlikti padėjo gamtinė aplinka - ežeras, pelkė, dumblas, šulinys. Šis straipsnis ir yra apie tai, ką mūsų protėviai mokėjo pasidaryti iš medžių žievių. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Amatai; Beržo tošis; Eksperimentinė archeologija; Indai iš žievės; Liepos žievė; Senovės amatai; Tradicijos; Ancient crafts; Birch bark; Crafts; Experimental archeology; Linden bark; Lithuania; Traditions; Vessels from the bark.
- Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos : Šventosios ir Būtingės tyrinėjimai / Rimutė Rimantienė. Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005. 525 p.
- Eksperimentinė archeologija kaip tyrimo metodas / Virginija Rimkutė. Metodai Lietuvos archeologijoje : mokslas ir technologijos praeičiai pažinti / sudarė Algimantas Merkevičius. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2013. P. 685-722.
- Kernavė - litewska Troja: katalog wystawy ze zbiorów Państwowego Muzeum-Rezerwatu Archeologii i Historii w Kernavė, Litwa / opracowanie redakcyjne katalogu. Warszawa : Państwowe Muzeum Archeologiczne, 2002. 216 p.
- Lietuva iki Mindaugo / sudarytojai. Vilnius : Elektroninės leidybos namai : 2003. 462 p.
- Šulinių ir juose rastų liepos žievės kibirėlių rekonstrukcija pagal IV-VIII a. Lieporių 1-osios gyvenvietės radinius : mokslas, patirtis, edukacija / Birutė Kazimiera Salatkienė. Eksperimentinė archeologija : Lietuvos materialaus paveldo rekonstrukcija. T. 1 / sudarytoja Daiva Luchtanienė. Vilnius: Akademinė leidyba, 2015. P. 91-115.
