Polskojęzyczna wysepka pod Oniksztami, której dziś już nie ma (z historii języka polskiego na Litwie rdzennej)

• Lenkų kalbos sala prie Anykščių, kurios jau nebėra (iš vietinės lenkų kalbos Lietuvoje istorijos)
• Polish-speaking area near Anykščiai, which no longer exists (from the history of the local Polish language in Lithuania)

LT1976 m. straipsnio autoriai, rengdamiesi tirti slavizmus lietuvių tarmėje, rinko medžiagą Skiemonių miestelyje, esančiame už 16 km į pietus nuo Anykščių. Ponas Pilka, vienas iš informantų, žinojo gausybę lenkiškų žodžių ir posakių, be to, jis visuomet galėdavo nurodyti, kuris iš jų vartojamas lietuvių tarmėje, o kuris ne. Galiausiai jis prisipažino išmokęs lenkiškai iš tėvo ir dar nurodė už kilometro esantį Bijeikių kaimą, kuriame gyveno šlėktos, vienodai gerai mokantys tiek lenkiškai, tiek lietuviškai. Ten buvo įrašytos 2 val. pokalbių lenkų kalba. Apsilankius Bijeikiuose po 17 m., 1994 m., kaimo nebebuvo, o ankstesni dar gyvi informantai jau sunkiai bekalbėjo gimtąja lenkų kalba. Taip beveik išnyko kitokia nei Vilniaus krašte centrinėje Lietuvoje vartota lenkų kalba, tačiau, laimei, pavyko ją įrašyti ir aprašyti. Bijeikiai buvo bajorkaimis, kurio vietiniais gyventojais laikytos šlėktų Giaczewscy, Bielińscy, Kwieciscy ir kt. šeimos, nuskurdusios ir atsikėlusios į Bijeikius iš visai netoli buvusių savo dvarelių, buvo atvykusių ir iš tolėliau, o apie kai kurių iš jų gyvenimus pasakotos tiesiog legendos. Šalia parapijos centro Skiemonių, kuriame gyveno daug žydų, sušaudytų per karą, buvo didelis bajoro Maleckio dvaras. Taigi prieš porą šimtų metų dėl dvaro ir dvarelių gausumo aplink Skiemonis buvo ėmusi formuotis lenkų kalbos sala, kurioje lietuviškai kalbėję valstiečiai nesudarė gyventojų daugumos. Palivarkuose, dvarui priklausančiuose ūkio kompleksuose, gyveno lenkiškai kalbanti smulkioji šlėkta. Apie bajorų gyvenimą yra žinoma iš grožinės ir memuarinės literatūros, o apie nuskurdusią šlėktą, kurios gyvenimas maža tesiskyrė nuo valstiečių, žinių nedaug.Iš informantų pasakojimų aiškėja, kad XX a. pradžioje Bijeikių sociolingvistinė situacija buvo tokia, kad ponai kalbėjo lenkiškai, o valstiečiai lietuviškai ir kad ponai reikalaudavo su jais kalbėti lenkiškai. Tačiau kai kurių šlėktų, ypač nuskurdusių, vaikai eidavo į lietuviškas mokyklas, jie ateidavo mokėdami tik lenkiškai, todėl mokydavosi lietuviškai iš kitų vaikų, taigi tarmiškai. Didesnių socialinių barjerų kaime nebuvo, todėl susidarė geros sąlygos dvikalbystei, net dainos būdavo dainuojamos abiem kalbomis. Lenkų kalba buvo literatūrinė, bažnyčios, rašomoji kalba, todėl jos autoritetas visuomenėje buvo nepalyginamai didesnis nei lietuvių kalbos. Tačiau niekas nebuvo mokęsis literatūrinės lenkų kalbos, nes XIX a. mokykla buvo rusiška, be to, daugelis ir neišgalėdavo leisti savo vaikų į mokyklas. Todėl susiformavo vietinė lenkų kalbos atmaina, kuriai įtaką darė kaimynai lietuviai. Vietinis akcentas išlikdavo net išvykus mokytis ar gyventi į Lenkiją. Nuo XIX a. vyko rusifikavimo procesas, o pasiturintys šlėktos gaudavo aukštus postus armijoje arba administravimo sistemoje. Tuo tarpu nuskurdę bajorai priartėdavo prie lietuvių valstiečių. Padėtis ėmė keistis 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, netrukus lietuvių kalba tapo valstybine ir mokyklos kalba, o lenkų - namų ir neoficialaus bendravimo. Pagausėjo mišrių vedybų, o tokiose šeimose anksčiau ar vėliau būdavo pereinama prie lietuvių kalbos. Antrai kartai ėmus lankyti lietuvišką mokyklą, lenkų kalba tapo etnografine, ja kalbėjo tik seni žmonės. Sąvokos "lenkas" ir "šlėkta" buvo sutapatintos. Bijeikiuose vykusių etnolingvistinių procesų kryptis buvo kardinaliai priešinga tuo pačiu metu vykusiems analogiškiems procesams Vilniaus krašte vien dėl priklausymo skirtingoms valstybėms.Įsiklausius į Bijeikių lenkų tarmės skambesį girdėti panašumas į lietuvių kalbą. Pažymėtina, kad tai ir tėra panašumas į lietuviškos tarmės fonetiką, nes, tiems patiems informantams kalbant lietuviškai, buvo juntamas lenkiškas akcentas. [...] Girdint didelį skirtingų kalbėtojų fonetikos įvairavimą, kyla įtarimas, kad taip yra ne dėl fonetinių priežasčių, o dėl skirtingo išsilavinimo - mažiau mokyti kaimiečiai šneka kaimietiška kalba, o išsilavinę vartoja daugiau literatūrinės lenkų kalbos formų. Iš morfologinių tarmės ypatybių minėtinos dalyvinės formos su -(f)šy, tokios pačios kaip ir Vilniaus krašto lenkų kalboje — /i ''on zmókši tag zmárs/. Leksikos analizė rodo, kad lituanizmai Bijeikių lenkų tarmėje dažniausiai nėra makaronizmai, atsitiktiniai intarpai, kaip kartais atsitinka Vilniaus krašto lenkų tarmėse. Tiesa, atsitinka, kad būdami absoliutūs dvikalbiai, Bijeikių informantai patys ad hoc išsiverčia nežinomą ar primirštą žodį, pvz.: iak to vyvrúcic' na pól'ski? vietoj 'przetłumaczyć' pavartoja žodžio ‘išversti’ vertinys vyvrúcic'. Esama lietuviškų konstrukcijų, pvz.: ''ot kupišak tikriausiai yra vertinys 'uo Kupiškio'. Lietuviška yra ir dalyvinė konstrukcija /hurodec'k'égu tu stav'ióna/ 'Horodeckio čia statyta'. Lietuviškai pavartotas ir naudininkas vietoj lenkiškos prielinksninės naudininko konstrukcijos: /pan'én'ki pisac' listy/ 'panelei rašyti laiškus', nes lenkiškai būtų do panienki. Apibendrinant būtina pažymėti, kad ne visada galima atskirti būdingas tarmės ypatybes nuo okazinių vertinių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bijeikiai; Fonetiniai (fonologiniai) požymiai; Interferencija; Istorija; Kalbų kontaktai; Lenkų tarmės Lietuvoje; Sala; Vietinė lenkų kalba; Bijeikiai; History; Interference; Island; Language contacts; Lithuania; Native Polish; Phonetic (phonological) features; Polish dialects in Lithuania.

ENIn 1976, the authors of the article, preparing for the study of Slavism in the Lithuanian dialect, collected material in Skiemoniai, a town located 16 km to the south of Anykščiai. Mr. Pilka, one of the informants, knew a lot of Polish words and phrases, and he could always indicate which of them was used in the Lithuanian dialect and which was not. Finally, he confessed learning Polish from his father, and also indicated Bijeikiai village, located one kilometer away, where you could find equally well Polish and Lithuanian speaking szlachta. There the 2 hours of conversations in Polish were recorded. Visiting Bijeikiai after 17 years, in 1994, there was no village found, and the former informants, who were still alive, had already hardly spoken their native Polish language. Thus, the Polish language, which was different that the one used in central Lithuania in Vilnius region, almost disappeared, but, fortunately, it was recorder and described. Bijeikiai was an estate village (poi. okolica szlachecka), inhabited by local szlachta families of Giaczcwscy, Bielińscy, Kwieciscy etc., who were impoverished and moved to Bijeikiai from their estates located nearby, or further away, and the lives of some of them were simply told by legends. Not far away from the parish center of Skiemoniai, where many Jewish people were shot during the war, there was a large estate of Małecki nobleman. So, few hundred years ago, due to manor and the big number of smaller manors, a Polish-speaking area was formed around Skiemonis, where Lithuanian-speaking peasants did not form a majority of the population. The palivarkas [poi folwark], manor-owned farm complexes, were inhabited by Polish-speaking lower szlachta. The life of the noblemen is known from the fiction and memoir literature, and there is little knowledge about an impoverished szlachta, whose life did not differ much from peasantry life.According to the stories of the informants, at the beginning of the 20th century the socio-linguistic situation in Bijeikiai was such that the nobles spoke Polish and peasants - Lithuanian, and the nobles demanded to speak Polish with them. However, children of some szlachta representatives, especially impoverished ones, attended Lithuanian schools. They would come to school speaking only Polish, thus they learned Lithuanian from other children, who spoke certain Lithuanian dialect. There were no bigger social barriers in the village, so there were good conditions for bilingualism, even the songs were sung in both languages. The Polish language was a literary, church, written language, and therefore its authority in society was incomparably higher than that of the Lithuanian language. However, nobody learned Polish literary language, because in the 19th century the school was Russian, and many could not afford their children to attend school. Therefore, a local Polish language was formed, influenced by Lithuanian neighbors. The local accent would remain even after studies or life in Poland. Starting the 19th century, the Russification process took place, and wealthy szlachta received high posts in the army or administration system. Meanwhile, the impoverished nobles (lith. bajorai) got closer to Lithuanian peasants. The situation began to change in 1918 when Lithuania regained its independence, and soon the Lithuanian language became the state and school language, while Polish was used at home and for informal communication. The number of mixed marriages grew, and such families sooner or later would start using Lithuanian language. When the second generation started attending Lithuanian school, the Polish language became ethnographic, only old people spoke it. The meaning of terms "Pole" and "szlachta" was unified.The direction of ethno-linguistic processes in Bijeikiai was cardinally opposite to the simultaneous analogous processes in the Vilnius region, due to their location in different countries.Bijeikiai Polish dialect sounds very similar to the Lithuanian language. It should be noted that this is only similarity to the phonetics of the Lithuanian dialect, because the same informants while speaking Lithuanian had strong accent. [...] Taking into consideration a large variation in phonetics of different speakers, there is a suspicion that this occurred not because of phonetic reasons, but due to the different education level - the less educated villagers spoke the village language, while the educated inhabitant used more literary forms of the Polish language. Analyzing the morphological features of the dialect, it is worth to mention participium forms with -(f)šy, the same as in the Polish language of the Vilnius region - / i ''on zmókši tag zmárs/. An analysis of lexis shows that the Lithuanianisms in the Polish dialect of Bijeikiai are mostly not macaronisms, random inclusions, as sometimes happens in the Polish dialects of the Vilnius region. True, it happens that being the absolute bilinguals, Bijeikiai informants themselves ad hoc translate an unknown or neglected words, for example: iak to vyvrúcic' na pól'ski? instead of 'przetłumaczyć' the use the caique vyvrúcic' of the word 'išversti'. We can notice Lithuanian constructions, for example: ''ot kupišak is probably a calque 'nuo Kupiškio'. Also, a participium construction / hurodec'k'égu tu stav'ióna/ 'Horodeckio čia statyta' is Lithuanian. The use of dative case instead of the Polish prefix dative case construction is characteristic to Lithuanian: /pan'én'ki pisac' listy/ 'panelei rašyti laiškus', as opposed to Polish do panienki. Characteristic features of the dialect cannot alwa.