LTKiekvienoje tautoje ir valstybėje yra vertybių, kurios niekada nesensta. Bėgant laikui, jos (gyja vis didesnę reikšmę ir prasmę. Prie tokių neįkainojamų objektų priklauso ir Lietuvos kryžiai, ypač meniniai, kaltiniai paminklai. Dėl įvairių priežasčių tokių kryžių šiandieninėje Lietuvoje gerokai mažiau, tačiau jie neišnykę. Unikalią gyvąją kryžių tradiciją savitais kūriniais pratęsė ne vienas Lietuvos dailininkas. Kryždirbystė yra daugiau nei vien tradicinis amatas, apsiribojantis kryžiaus sukūrimu. Lietuviškoji kryždirbystė yra sinkretinis liaudies kultūros reiškinys, talpinantis visą tradicinio medinio paminklo istoriją nuo pradžios iki pabaigos: kryžiaus idėjos, vietos ir meistro parinkimo, kūrybos proceso, kryžiaus pastatymo, pašventinimo, lankymo ir bendravimo, sunykusio kryžiaus sudeginimo ir jo pakeitimo nauju. Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgyja gyvybės per žmonių tikėjimus, su jais susijusias apeigas bei papročius. Tradiciniai lietuviški kryžiai - unikalus reiškinys. Tai savotiška amato, meno ir tikėjimo sintezė, jungianti architektūros, skulptūros, kalvystės bei tapybos elementus. Lietuvos kryždirbiai sugebėjo suderinti krikščionybę bei archajišką gamtos ir žmogaus santykį. Kryžių statymo paprotys radosi iš gilaus mūsų protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui.Jau nuo XV a. lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės. Šie paminklai - tarsi pagarbos religijai bei gamtai išraiška. Seniau žmonės nepraeidavo pro šalį nenukėlę kepurės arba tiesiog nesustoję pasimelsti, išsipasakoti širdies sopulius ar džiaugsmus. Kryždirbystė išliko net okupacijos laikotarpiais, kuomet kryžių statymas buvo draudžiamas ar ribojamas. Šie paminklai įsitvirtino kaip tautinės tapatybės ir vienybės simbolis. Tvirtas lietuvių liaudies meno pamatas visada buvo ir bus tradicinė etninė kultūra, šaknimis siekianti net senosios Europos, indoeuropiečių, prabaltų ir baltų kultūras. Tai dar kartą patvirtina naujausi etnologiniai, ypač mitologiniai ir archeologiniai baltų dvasinės ir materialinės kultūros tyrinėjimai, kurių sferai priklauso ir turtingas lietuvių tautodailės palikimas. [...].Reikšminiai žodžiai: Gaivinimas; Išsaugojimas; Kalviškoji kryždirbystė; Kalvystė; Kryždirbystė; Kryždirbystės išsaugojimas; Liaudies menas; Simboliai; Tautinis paveldas; Tradicijos; Blacksmith cross; Blacksmith cross crafting; Cross crafting; Folk art; Lithuania; National heritage; Preservation of cross crafting; Protection; Recovery; Symbols; Traditions.
ENThis article provides an overview of Lithuanian cross crafting tradition and history. Many of the peaks of iron accumulated in museums a lot remain's over the churches, chapels, belfries and the churchyard gate stands in the cemetery or already abandoned cemetery. We examined Blacksmith cross-making as an integral part of the wooden cross-making and how to self-folk genre sacred validation and distribution, so that by the 19th century end (in some places until the 20th century) priority was only given to the wooden monuments, according to B. Buračas "It was believed that the wooden cross is the only one that is true and holy, people believed that the iron and stone crosses holds no sanctity so they did not pray or give any other respect to the unholy things". We analyzed crossmaking loss causes. This paper discusses the blacksmith cross-making recovery, support, popularization opportunities and assumptions - exhibitions, workshop's, seminars, blacksmith festivals, from 2009 Lithuanian Folk Artists' revitalized and organized competition "Lietuvos Kalvių Kalvis", Folk Culture Centre held republican competitive exhibition called "Aukso vainikas"", National heritage product certification system. Considered for promotion and other support options. [From the publication]