LTXXI a. pradžioje kaimo politika išlieka viena iš svarbiausių viešosios politikos sričių. Šios politikos priemonėms diegti skiriama labai daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Straipsnio tikslas – holistiškai įvertinti Lietuvos žemės ūkio politikos tikslus, priemones ir pasiekimus, identifikuoti galimas tobulinimo kryptis. Žemės ūkio politikos priemonių, taikytų Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo 1990 m., įvairovė ir pasiekimai analizuojami remiantis kokybinių struktūrų analizės metodu. Aptariama, kaip politikos priemonėmis, siekiant paspartinti industrializacijos procesą Lietuvos žemės ūkyje, ūkininkai buvo skatinami panaudoti šių priemonių kokybinės struktūros galimybes, kad būtų įgyvendinamos ekstensyvaus augimo, intensifikacijos, specializacijos, rizikos valdymo, bendradarbiavimo ir inovacijų strategijos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Žemės ūkio politika; Industrializavimas; Strategija; Kokybinė struktūra; Agricultural policy; Industrialization; Lithuania; Strategy; Qualitative structure.
ENAt the beginning of the 21st century, rural policy remains one of the most important areas of public policy; huge financial and human resources are devoted to the implementation of this policy measures. The aim of the article is to provide holistic evaluation of the goals, means and key achievements of Lithuanian agricultural policy and to identify possible areas and ways of improvement. The diversity of agricultural policy measures applied in Lithuania after the restoration of independence in 1990 and achievements of the policy are analysed on the basis of new approach – the theory of qualitative structures. The study explores how policy measures to accelerate the process of industrialization in Lithuanian agriculture after the privatization of kolkhozes and sovkhozes have encouraged and supported private farms to implement extensive growth, intensification, specialization, risk management, collaboration and innovation production strategies, and what results they have achieved. [From the publication]