Tyszkiewiczowie z Waki

LTTiškevičiai - labai sena, iš dabartinės Ukrainos žemių kilusi ir didelę svarbą Lenkijoje ir Lietuvoje įgijusi lenkiška giminė. Kalenikas Miškovičius (apie 1437 m.) turėjo trejetą sūnų, iš kurių jauniausiasis - Tiško davė pavardę visai šeimai. Polesės vaivada Bazilijus [Vasilijus] Tiškevičius (miręs 1571 metais) už nuopelnus Tėvynei buvo viešai pagerbtas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1520-1572) 1569 m. dekretu suteikiant jam paveldimą grafo, Lohojsko (dabartinėje Gudijoje) ir Berdyčevo (dabartinėje Ukrainoje) valdų savininko titulą bei paveldimą teisę dalyvauti Lietuvos Seime. Jo palikuonys naudojo Lelivos herbą, o bendru giminės devizu laikė šūkį: "Nec aspera terrent" ("Sunkumai nebaugina"). Būdami išrinktieji, naudojosi privilegijomis, priklausančiomis pagal padėtį visuomenėje, o taip pat prestižu, teikiamu kilmės ir užimamų pareigų. Nuo amžių užėmė svarbią vietą politikoje, ėjo aukštas pareigas bažnytinėje hierarchijoje, karaliaus dvare, nuolat papildydavo maršalkų, etmonų, vaivadų, vyskupų gretas. Savąjį pėdsaką Abiejų Tautų Respublikos istorijoje Tiškevičiai paliko ne tik dėl eitų aukštų pareigų, bet ir dėl vedybinių ryšių, gausių turtų ir rezidencijose sukauptų brangių istorinių relikvijų bei vertingų kolekcijų, taip pat vykdytos mokslinės, visuomeninės bei labdaringos veiklos. XIX amžiuje tai buvo turtingiausi ir įtakingiausi žemvaldžiai visose buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, formavę krašto visuomenės elitą.Knyga "Vokės Tiškevičiai" pasakoja apie iš Vasilijaus linijos kilusių Tiškevičių palikuonis iš Vokės dvaro, esančio prie Vilniaus (šiandien Vilniaus miesto teritorijoje), Lietuvoje, įrašytus į Lietuvos ir Vilniaus bajorų knygą, taip pat apie dvarus ir žemės valdas, kaip Knišinas, Kšešovicai, Rogalinas, Tamavatka, Arnionys, Pelkiniai, Surhovas, Voložinas, kurie iki Antrojo pasaulinio karo priklausė šios šeimos nariams arba artimiems jų giminaičiams. Pagrindinis šio darbo uždavinys yra Tiškevičių rezidencijų ir latifundijų pristatymas istorinių įvykių kontekste ir bendrame giminės gyvenimo fone, artimiau supažindinant su paskutiniais, prieškaryje gimusiais Vokės Tiškevičiais. Turtų ir galios epochą (ne tik Tiškevičių) nutraukė Pirmojo pasaulinio ir Lenkijos-Sovietų Rusijos karų įvykiai. Šių įvykių padariniai palietė iš esmės visą socialinį sluoksnį: dvarininkijos problemos, susijusios su karų nuniokotomis šeimyninėmis gūžtomis ir žemės valdomis, tarpukario žemės reformos, Didžioji pasaulinė biržų krizė 1929 ir 1931 metais bei Antrasis pasaulinis karas ir stalinizmas galutinai pakirto aristokratijos šaknis Rytų Europoje, sunaikino giminių rezidencijas drauge su jose rūpestingai iš kartos į kartą kauptomis kultūros vertybėmis, o taip pat jų valdytus dvarus.Leidinyje pristatoma Vokės šakos Tiškevičių giminės praeitis nuo XIX a. iki pokario metų, pasakojama paskutinio dvaro savininko, Jono bei Elžbietos iš Krasinskių Tiškevičių sūnaus, Vokės, Voložino ir Surhovo valdų savininko Jono Mykolo Tiškevičiaus (1896-1939) bei jo žmonos Onos Radvilaitės gyvenimo istorija. Prisiminti ir grafo Jono Mykolo brolių bei seserų: Pelkinių savininkės Sofijos Čartoriskienės, viduriniojo brolio - Tamavatkos savininko Vladislovo Tiškevičiaus bei Arnionių savininko, jaunėlio Mykolo Zigmunto bei jo žmonos, garsios prieškario teatro, kino ir kabareto artistės Hankos Ordonuvnos likimai. Be to, autorė piešia ir itin spalvingą jų močiutės Rožės Potockytės iš Kšešovicų, primo voto Vladislovienės Krasinskienės, secundo voto Edvardienės Račinskienės, šeimininkavusios Rogaline prie Poznanės ir po ankstyvos abiejų tėvų mirties visą ketvertą anūkų išugdžiusios puikiais, šeimai, darbui ir Tėvynei pasišventusiais žmonėmis, portretą. Rengdama šį darbą, greta paieškų Lietuvos ir Lenkijos archyvuose, autorė turėjo galimybę susipažinti ir su šeimyninėmis archivalijomis, saugomomis paskutiniojo Vokės savininko sūnaus Zigmunto Jono Ansgaro Tiškevičiaus rinkiniuose Kembridže, iš jų su apie 250 laiškų, 1911-1939 metais rašytų seseriai Sofijai Vladimirienei Čartoriskienei. Didžioji dalis knygoje pateikiamų istorinių nuotraukų yra iš privačių Tiškevičių šeimos rinkinių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Šeimos istorija; Tiškevičiai (Tyszkiewicz familie); Tiškevičiai (Tyszkiewicz familie); Jonas Mykolas Tiškevičius (1896-1939); Family history; Tyszkiewicz family; The Waka branch of the Tyszkiewicz family; Jan Michal Tyszkiewicz (1896-1939).

ENThe Tyszkiewiczes - an ancient Polish family originating in the territory of today's Ukraine, rose to great prominence in the Polish-Lithuanian Commonwealth. Kalenik Miszkowicz (c.1437) had three sons, of whom the youngest, Tyszko, gave his name to the whole family. Wasyl (Basil) Tyszkiewicz (died 1571) provincial governor of Podlesie, was publicly honoured by Zygmunt August (1520-1572), King of Poland and Grand Duke of Lithuania for services to the Nation, by a decree of 1569 granting him the hereditary title of Count ofLohojsk, (currently in Belarus) and of Berdyczów (currently in Ukraine), as well as the hereditary right to sit in the Lithuanian parliament. His successors adopted the Leliwa coat of arms and the motto: Nec Aspera Terrent (They fear no hardships). As prominent citizens they enjoyed the privileges accorded to persons of their social standing. Their noble birth and the importance of the positions they occupied earned them prestige. For centuries they held high offices in the Church, in politics and at the Court, multiplying the ranks of Marshalls, Commanders, Provincial Governors and Bishops. They earned their place in the history of the Republic of the Two Nations not only thanks to the positions they occupied but also because of their relationships, their great estates and their residences filled with important historical materials and valuable art collections, where educational, social and charitable work was conducted. In the 19th century they were the largest and most influential landowners in the territory of the former Grand Duchy of Lithuania and were the elite of local society.This book: "The Tyszkiewiczes of Waka" tells the story of the Tyszkiewiczes descended from Basil and their estate called Waka near Vilnius in Lithuania, (today within the city boundaries), who feature in the Lithuanian Register of Vilnius Nobility. It also covers other possessions and estates including Knyszyn, Krzeszowice, Rogalin, Tarnawatka, Orniany, Pelkinie, Surhów and Wolożyn which, up to the second World War, belonged to members of that family or to their close relatives. The basic aim of this work is to present the Tyszkiewicz residences and lands in the context of historical events and of the overall activities of the family, more particularly of the last generation of Tyszkiewiczes bom in Waka before the war. The era of wealth and influence (not only of the Tyszkiewiczes) was irrevocably interrupted by events in the first World War and in Poland's war against the Bolsheviks. The consequences of these events affected all layers of society: landowners faced problems with their family homes and lands devastated by war, followed by inter-war agricultural reforms and the 1929-1931 world stock market crisis. Then came the second world war followed by Stalinism which finally undercut the roots of Eastern European aristocracy, destroying its family palaces and collections of cultural treasures carefully assembled over generations and confiscating its ancestral estates. The book covers the family history of the Waka branch of the Tyszkiewicz family from the middle of the 19th century up to the post-war years and tells the story of the last owner of the estate, Jan Michał Tyszkiewicz (1896-1939), son of Jan and Elżbieta nėe Krasińska, owner of Waka, Wołożyn and Surhów and his wife Anna nėe Radziwiłł.It also tells the story of Jan Michal's siblings: his sister Zofia Czartoryska from Pełkinie, his brother Władysław from Tarnawatka and his youngest brother Michał Zygmunt from Omiany whose wife was the famous theatre, film and cabaret star, Hanka Ordonówna. In addition the book describes their remarkable grandmother, Róża nėe Potocka from Krzeszowice, first married to Władysław Krasiński and after his death to Edward Aleksander Raczyński, owner of the Rogalin estates near Poznań. After the untimely death of both Tyszkiewicz parents, she brought-up the four orphans as worthy people, dedicated to family, to work and to their country. In the course of writing this book, apart from research into archives held in Lithuania and in Poland, the author had access to family archives in the collections of Zygmunt Jan Ansgary Tyszkiewicz of Cambridge, son of the last owner of Waka, including some 250 letters written by his father between 1911 and 1939 to his sister, Zofia, wife of Włodzimierz Czartoryski. Most of the contemporary photographs included in the book are from the private collections of the Tyszkiewicz family. [From the publication]