Audience participation in contemporary Lthuanian theatre: a conflicted adaptation of the western tradition

LTŠiame straipsnyje nagrinėjama, kaip per pastaruosius tris dešimtmečius – nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios iki 2-ojo dešimtmečio pabaigos – į Lietuvos teatro lauką buvo įtrauktas auditorijos dalyvavimo reiškinys ir kaip šiuolaikiniuose Lietuvos teatro projektuose atskleidžiami 7-ojo dešimtmečio Vakarų teatro auditorijos įtraukimo metodai. Pagrindinis šio straipsnio tikslas – išnagrinėti auditorijos dalyvavimo ir kolektyvinio teatro tradicijos raidą Lietuvos teatre, išanalizuoti dalyvavimo šalies teatro lauke prielaidas, apibrėžti dalyvavimo apimtis bei pasireiškiančius prieštaravimus naujausiuose Lietuvos šiuolaikinio teatro pavyzdžiuose. Šie prieštaravimai pastebimi ne tik Lietuvos, bet ir šiandienėse performatyviose Vakarų teatro praktikose, kurios yra nutolusios nuo 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių kolektyvinio teatro praktikų, bet išlaiko ir selektyviai panaudoja tam tikrus aplinkos teatro dalyvavimo aspektus, kurie gali būti pritaikomi naujuose pramoginiuose teatruose. Panaši ribota dalyvaujamojo teatro sklaida Lietuvoje gali būti grindžiama priešinga prielaida – žiūrovų įpročių pokyčiai nespėja pasivyti naujai taikomų teatro praktikų, todėl Lietuvos kūrėjai vis dar stengiasi atsargiai sinchronizuoti tradicines stebėjimo taktikas su interaktyviomis, taip užkirsdami kelią ir principiniams pokyčiams, susijusiems su pastatymo ir stebėjimo strategijomis. Straipsnyje remiamasi Lietuvos teatrologų akademiniais tekstais: Ramunės Balevičiūtės, Rasos Vasinauskaitės, Rūtos Mažeikienės, Jurgitos Staniškytės, Vaido Jauniškio, Linos Michelkevičės ir kitų, siekiant iliustruoti auditorijos dalyvavimo analitinį diskursą ir pristatyti skirtingus dalyvavimo tradicijos etapus Lietuvos teatro istoriografijoje.Apžvelgiant tarptautinį kontekstą, auditorijos dalyvavimo mechaniką ir istoriją, remtasi Erikos Fischer-Lichte, Michael Kirby, Richardo Schechnerio, Gareth White, Gay McAuley, Johano Huizingos ir kitų autorių tekstais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Menas; Teatras; Lietuvos teatras; Auditorijos dalyvavimas; Kolektyvinis teatras; Art; Theatre; Lithuanian theatre; Audience participation; Collective theatre.

ENThis article explores how audience participation practices were introduced into Lithuanian theatre in the last three decades (between the early ’90s and the late 2010s) and how the audience participation methods of the 1960s Western theatre are/were being implemented into contemporary Lithuanian theatre projects. The key goal of this article is to examine the evolution of audience participation and collective theatre tradition in Lithuanian theatre by analysing the preconditions for participatory practices in the country’s theatre scene and defining the scope and contradictions of participation in the latest examples of contemporary Lithuanian theatre practices. These contradictions are also apparent in contemporary Western performative practices, which have already distanced themselves from the collective theatre movement of the ’60s and the ’70s and the political agenda of the performances of that time, selectively retaining only limited participatory aspects of the environmental theatre culture as a new form of entertainment. Similar limited levels of participation in Lithuanian theatre can be based on a different premise—that changes in spectators’ habitude cannot catch up with the newly (re)introduced theatrical ideas after the 1990s, and that theatre creators are still trying to cautiously synchronise conventional observation tactics and modern theatre hierarchies with the interactive ones, thus slowing down changes in staging and spectatorship strategies as well. The article focuses on academic texts by Lithuanian theatre researchers Ramunė Balevičiūtė, Rasa Vasinauskaitė, Rūta Mažeikienė, Jurgita Staniškytė, Vaidas Jauniškis, Lina Michelkevičė, and others to illustrate the discourse of audience participation analysis and to present different stages of the participatory tradition in the historiography of Lithuanian theatre.For international context, history, and mechanics of audience participation, texts by Erika Fischer-Lichte, Michael Kirby, Richard Schechner, Gareth White, Gay McAuley, Johan Huizinga, and others are used. [From the publication]

• Daugybingumo formos šiuolaikiniame Lietuvos teatre : postmoderni reprezentacija ar modernios tradicijos tęsinys? / Jurgita Staniškytė. Menotyra. 2011, t. 18, Nr. 2, p. 122-130.
• Epinio, postdraminio ir žaidybinio teatro sankirtos Rimo Tumino režisūroje / Ramunė Balevičiūtė. Menotyra. 2012, t. 19, Nr. 2, p. 114-121.
• Naujosios teatro realybės : keletas pastabų dėl terminijos / Vaidas Jauniškis. Menotyra. 2016, t. 23, Nr. 2, p. 121-130.
• Postdraminio teatro vaidybos principai ir jų sklaida šiuolaikiniame Lietuvos teatre / Rūta Mažeikienė. Teatrologiniai eskizai. 2002, 2, p. 149-184.
• Realaus meno bendrija. Oskaro Koršunovo teatro pradžia / Rasa Vasinauskaitė. Menotyra. 2007, t. 14, Nr. 4 28-46 p.
• Spectatorship, politics and the rules of participation: re-discovering the audience in contemporary Lithuanian theatre / Jurgita Staniškytė. Nordic theatre studies. 2018, vol. 30, iss. 2, p. 99-114.