Transtextuality in Lithuanian and Serbian postmodern music

LTGérard’as Genette suformulavo transtekstualumo teoriją, praplėtusią anksčiau įsitvirtinusį intertekstualumo konceptą pagal Julią Kristevą. Genette transtekstualumo koncepcija apima penkis transtekstualių ryšių tipus: 1) intertekstualumą, 2) paratekstualumą (dar skirstomą į peritekstus ir epitekstus), 3) metatekstualumą, 4) hipertekstualumą (klasifikuojamą į imitaciją ir transformaciją) ir 5) architekstualumą. Analizuojami kūriniai – Onutės Narbutaitės Mozartsommer 1991 (1991), Antano Rekašiaus Muzika styginiams Nr. 2 (1992), Milano Mihajlovićiaus Eine kleine Trauermusik (1990) bei Silenzio (1996) – yra siejami transtekstų iš Wolfgango Amadeus Mozarto muzikos (Mozartsommer 1991 ir Eine kleine Trauermusik) arba turi sąsajų su baroko epocha (Muzika styginiams Nr. 2 ir Silenzio). Analizė atskleidžia kūriniuose figūruojančias transtekstualumo rūšis ir transtekstualumo funkcionavimą. Narbutaitės Mozartsommer 1991 yra hipertekstualumo pavyzdys; čia hipotekstų autentika yra beveik visiškai sunaikinama juos dekonstruojant į miniatiūrines šukes, kurios panaudojamos kokybiškai naujam skambesiui ir stilistikai formuoti. Mihajlovićiaus Eine kleine Trauermusik sujungiamas intertekstualumas ir hipertekstualumas; Mozarto Koncerto fortepijonui Nr. 23 A-dur II d. tema cituojama kompozicijos pabaigoje; kūrinio visumai ryškiai kontrastuojanti citata yra stilistinės priešpriešos priemonė, kurianti iliuzijos ir dirbtinės emocijos efektą.Rekašiaus Muzikoje styginiams Nr. 2 nėra skolintos muzikos inkorporacijų, tačiau architekstinis ryšys (atrama į concerto grosso žanrą) iš esmės nulemia kompozicijos struktūrą ir idėją, priešpriešinant du skirtingus polius (barokas vs modernumas; tvarka vs chaosas), taip pat – harmoniją (modalumas). Mihajlovićiaus Silenzio – dar vienas intertekstualumo ir hipertekstualumo derinimo pavyzdys. Instrumentinė citata iš Claudio Monteverdi madrigalo stilistiškai kontrastuoja likusiai kūrinio visumai ir veikiausiai funkcionuoja kaip priemonė, iliustruojanti choro dainuojamus žodžius: netiesiogiai perteikia teksto nuotaiką ir taip kompensuoja ją išreiškiančių emocijų stoką. Transtekstualumas šiuose kūriniuose veikia dvejopai: a) transtekstualūs ryšiai yra kompozicijos pagrindas; b) konkrečiame epizode transtekstualūs ryšiai papildo kūrinį, iš esmės grįstą kompozitoriaus autentišku braižu. Pirmajam tipui atstovauja abu lietuvių kompozitoriai: Narbutaitė originalų skambesį ir stilistiką suformavo kurdama mozaiką iš smulkių Mozarto muzikos gabalėlių; Rekašiaus kūrinyje būtent architekstualus ryšys sąlygoja kūrinio struktūrą ir idėją, priešpriešinant du polius. Antrąją tendenciją reprezentuoja serbas Mihajlovićius, kurio kūriniai Eine kleine Trauermusik ir Silenzio yra grįsti jo paties autentiška muzikine kalba, o intertekstualūs ir hipertekstualūs ryšiai funkcionuoja kaip įrankis, pabrėžiantis stilistines priešpriešas ir jų konotacijas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Architekstualumas; Gerard Ganette; Intertekstualumas, hipertekstualumas; Lietuvių ir serbų postmodernizmo muzika; Transtekstualumas; Gerard Ganette; Hypertextuality, architextuality; Intertextuality; Lithuanian and Serbian postmodern music; Transtextuality.

ENThe tendency of using ‘borrowed’ musical material has still been lasting since postmodernism, however, the most intensive period of intertextual ‘games’ was the last decades of the 20th century. In this paper, four compositions by composers from the Baltics and the Balkans are presented. Both the Lithuanian and Serbian authors did not ignore the postmodernism-linked trend to use the works by other composers in their own compositions, thus there are quite a lot of examples of transtextuality in the music from these two countries. The conception of transtextuality by French literary theoretician Gérard Genette is noteworthy for its detail classification and is handy for dealing with various cases of transtextual relations. Genette widened Julia Kristeva’s theory of intertextuality by developing his own theory of transtextuality in which intertextuality is only one out of five types of transtextual relations. Based on the theory by Genette, the four compositions – Onutė Narbutaitė’s Mozartsommer 1991 (1991), Antanas Rekašius’s Music for Strings No. 2 (1992), and Milan Mihajlović’s Eine kleine Trauermusik (1990) and Silenzio (1996) – are analyzed. Music by Wolfgang Amadeus Mozart is employed in two of them, while another two hold references to the Baroque epoch. The analysis reveals how different types of transtextuality function in their works. [From the publication]