Baltų religijos ir mitologijos žymės Klaipėdos krašte
- Lietuvių kalba / Lithuanian
- Anglų kalba / English
LTSenosios Klaipėdos krašto šventvietės yra turtingų, dažnai puošniomis įkapėmis garsėjančių laidojimo paminklų šešėlyje. Šventas protėvių girias, kalvas, akmenis ir šaltinius iki šiol saugo paslapties skraistė, tačiau čia atgyja mūsų jausmai ir vaizduotė. Šiandien nėra kito, geresnio ir patikimesnio, būdo šventvietėms tirti, kaip tik analizuoti ir tarpusavyje derinti pranešimus apie archeologinius radinius, istorijos dokumentų, kalbos ir tautosakos duomenis. Nors visapusiški Klaipėdos krašto tyrinėjimai prasidėjo anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje, XX a. 5-ajame dešimtmetyje pasikeitus gyventojams, jie ilgam apmirė. Iš esmės nutrūko ir įprastas savaiminis sakytinės istorijos žinių, vietų vardų, pasakojamosios tautosakos perdavimas. Tarp XIX a. - XX a. pirmosios pusės rašytinių liudijimų ir šiuolaikinių krašto tyrėjų atsivėrė praraja, kurią įveikti galima tik kruopščiu darbu su kartografine medžiaga ir rašytine istorija. [...]. [Iš straipsnio, p. 209]Reikšminiai žodžiai: Archeologija; Klaipėdos kraštas [Klaipeda region]; Šventvietės; Baltai; Aukoti dirbiniai; Religija; Mitologija; Tautosaka; Klaipėda region; Sacred places; Balts; Donated articles; Religion; Mythology; Folklore.
ENThe ancient sacred places in the Klaipėda Region stay in the shadow of rich burial sites, frequently famous for their splendid grave goods. Sacred woods, hills, stones, and springs have hitherto been protected by a veil of mistery, however, in such places, our feelings and imagination come back to life. Presently, there is no better or more reliable way to investigate sacred places than to analyse and organise the information about the archaeological finds and the data of historical documents, language, and folklore. Even though comprehensive studies of the Klaipėda Region started much earlier than in the remaining parts of Lithuania, after its population had changed in the 40s of the 20th century, they stopped for a long time.The usual spontaneous transfer of oral history, place names, and folk narratives also ceased. Between the written records of the 19th through the first half of the 20th century and the contemporary explorers of the region, a gap opened up, which can be overcome merely by means of thorough work with cartographic materials and written history. [...]. [Extract, p. 209]
