LTŠi knyga yra apie moralinę vaizduotę, moralines kultūras, apie didingos ir menkos, išnaudotojiškos ir ciniškos niekšybės raišką. Tai ne didaktinė, mokomoji medžiaga, o paieška, vykstanti galbūt net klajojant. Niekšybės vaizdiniai ir iš jų kylantis prieštaringas sąvokos turinys priklauso platesnei nei etika sferai. Niekšybės vaizduotė peržengia blogio ir obsceniškumo (nepadorumo) kategorijas, ji rodo mūsų būties trajektorijas. Moralinės vaizduotės sąvoką plėtojo Vytautas Kavolis, Leonidas Donskis, tačiau jos analogijų rasime Jacques’o Lacano, Cornelijaus Castoriadžio, Slavojaus Žižeko, Lietuvoje – Kristupo Saboliaus ir kitų autorių samprotavimuose. Moralinė vaizduotė kyla iš tam tikrų simbolinių kultūros darinių: iš mitinių pasakojimų, poetinių kūrinių, iš ritualinių praktikų, iš socialinių, lyties, religinių ir kitokių struktūrų bei procesų, kai jie susipriešina ir yra antagonistiškai interpretuojami. Moralinė vaizduotė yra nuolatos veikiama ne tik literatūros, kino ar spaudos, bet ir nuo racionalaus mąstymo tiesiogiai nepriklausomų intencionalių objektų: muzikos, tapybos, architektūros, daiktų, kurie primena buvusias ir skatina naujas patirtis. Moralinės vaizduotės ir jos santykio su pasauliu įvairovė bei nuolatinis prieštaringumas niekšybę, t. y. gudravimą, išdavystę, suvedžiojimą, daro neišvengiamą ir labai nenuspėjamą. Net patys mitiniai arba religiniai Dievo arba Liuciferio, Lilitos arba Adomo ir Ievos simboliai, triksteriška mitologija jau yra panirę į nesuderinamų inversijų sūkurį. Būtent mitas, literatūra, teatras, kinas, jei tik jie nėra propagandiniai, be perstojo daugina niekšybės ir dorybės inversijas. [...]. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Vaizduotė (filosofija); Filosofinė antropologija; Etika; Gėris ir blogis.