Złotnictwo wileńskie : ludzie i dzieła XV-XVIII wiek

LTVilniaus auksakalystės raida XV-XVIII a. buvo itin intensyvi. Vėlai užgimusios prielaidos profesionaliam šio amato centrui atsirasti nulėmė šiandien ypač jaučiamą vietinių gotikinių auksakalystės dirbinių stoką. Bet ne tik tai neleidžia mums šiandien susidaryti tikrą vaizdą apie vėlyvųjų viduramžių auksakalystės amato lygį Vilniuje. Istoriniai kataklizmai - okupacijos, karai ir juos lydėję ekonominiai nuosmukiai, demografijos kaita ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės sunaikinimas XVIII a. pabaigoje ypač neigiamai veikė meninius amatus. Žuvo arba buvo išblaškytos didelės auksakalystės dirbinių kolekcijos, sukauptos Vilniaus bažnyčiose - pirmiausia paminėtinas XVII a. pirmoje pusėje įrengtas Šv. Kazimiero koplyčios interjero dekoras ir koplyčios lobynas, Vilniaus jėzuitų, bernardinų ir kitų vienuolynų turtai. Vos keli kūriniai iš stebuklo dėka išlikusio Katedros lobyno leidžia pabandyti atkurti tik nedidelį vėlyvųjų viduramžių, pereinančių į Renesansą, ir ankstyvojo Renesanso auksakalystės Vilniuje vaizdo fragmentą. Bet Vilniaus auksakalystės tyrinėtojas negali girtis ir tuo, kad žino šio amato XVII ir XVIII a. palikimą visa apimtimi. Išliko šimtai dirbinių, žinome apie tūkstančio meistrų ir jų mokinių pavardžių. Tačiau sakralinio paveldo inventorizacija neapima net dešimtadalio buvusios Vilniaus vyskupystės teritorijos; paveldo dalis, atsidūrusi už dabartinės Lietuvos Respublikos sienų, yra neprieinama. Šiandien lietuvių tyrinėtojas yra faktiškai atkirstas nuo Baltarusijai priklausančioje teritorijoje esančių vertybių. Beveik neišliko pasaulietinių auksakalystės dirbinių. O juk Vilnius buvo ne tik žymus auksakalystės meno centras, jo pavyzdžiu sekė vėliau kūręsi kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų auksakalių cechai.Šio darbo pagrindu tapo kelių dešimtmečių trukmės Lietuvos auksakalystės studijos ir 2001 m. išleista knyga "Lietuvos auksakalystė. XV-XIX a.", parengta pagal Edmundo Laucevičiaus surinktą medžiagą. Darbas su archyviniais šaltiniais, kuris buvo būtinas, siekiant parengti E. Laucevičiaus pradėtą Lietuvos auksakalių katalogą, atskleidė pagrindinę mūsų krašto auksakalystės problemą: Lietuvos auksakalių dirbiniai buvo labai retai ženklinami, todėl šaltiniuose surinktą informaciją apie auksakalius labai sunku susieti su išlikusiais kūriniais. Tuo būdu didžiulė dalis Lietuvos auksakalystės dirbinių lieka anoniminiai, nenustatyta net jų regioninė kilmė. Tam, kad parodyti Vilniaus kaip produktyviausio ir reikšmingiausio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės auksakalystės centro charakteringus bruožus buvo būtina atskleisti istorines Vilniaus auksakalių cecho įkūrimo aplinkybes; aptarti teisines ir ekonomines cecho gyvavimo sąlygas ir jo tautinę sudėtį; išaiškinti dirbinių ženklinimo/neženklinimo specifiką; atskleisti socialines Vilniaus auksakalių gyvenimo sąlygas, jų papročius; ištirti auksakalių veiklą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare; atlikti Vilniaus auksakalių kūrybos palikimo meninę analizę ir jų dirbinių tipologinę identifikaciją. Vilniaus auksakalystės iki cecho įkūrimo tyrimus nepaprastai apsunkina šaltinių stygius. Neturime duomenų nei apie šio amato profesionalų skaičių Vilniuje iki cechui atsirandant, nei XV a. pabaigoje - XVI a. Tik antraeilių su miesto auksakaliais susijusių šaltinių analizė padeda kelti prielaidą, kad XVI a. viduryje cechas jau buvo stipri ir pilnai susiformavusi organizacija. Apie tai visų pirma byloja faktai apie Vilniaus miestiečių auksakalių materialinę padėtį ir užimamas pareigas miesto savivaldos struktūrose.Išanalizavus pirmąjį cecho statutą, ir jį palyginus su Krokuvos, Poznanės, Karaliaučiaus bei Niurnbergo statutais, išaiškėjo, kad cechą greičiausiai įkūrė nedidelė labai patyrusių auksakalių grupė, gerai susipažinusių su cechų veiklos praktika Vakarų Europos miestuose ir sugebėjusių apginti savo išskirtines teises. Atskleistas didžiųjų kunigaikščių dvare dirbusių auksakalių vaidmuo įkuriant pirmąjį LDK cechą. Nustatyta, kad Vilniaus cecho įkūrėjais buvo aukštos kvalifikacijos meistrai, atvykę iš stambiausių Lenkijos ir Vokietijos auksakalystės centrų. Priešingai ligšiolinei nuomonei, įsitvirtinusiai lenkų literatūroje, palyginti vėlyvas Vilniaus cecho atsiradimas anaiptol nereiškė, kad auksakalystės amato meninis lygis LDK sostinėje buvo žemas, o techninė bazė neišvystyta. Apie tai, kad cechas nepraėjus nei šimtui metų po jo įkūrimo jau buvo labai stipri organizacija, liudija 1584 m. įvykęs aštrus konfliktas su kardinolui Jurgiui Radvilai nelegaliai dirbusiais auksakaliais. Viena iš svarbesnių taip vėlai atsiradusio (lyginant su kaimyninėmis šalimis), bet jau XVI a. viduryje tokio stipraus cecho sėkmingo gyvavimo sąlygų buvo jo atvirumas. Nei viename Vilniaus cecho dokumente neužsimenama apie meistrų skaičiaus ribojimą (ši nuostata buvo būtina vokiškuose cechuose). Į Vilnių galėjo laisvai atvykti auksakaliai iš Lenkijos, Prūsijos, Vokietijos, Livonijos miestų. Dar daugiau, Vilniuje galėjo laisvai kurtis įvairių konfesijų amatininkai. Nuo pat savo įsikūrimo Vilniaus cechas susidūrė su daugiatautiškumo ir dviejų konfesijų sambūvio vienoje profesinėje amatininkų organizacijoje problemomis. [...]. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Vilnius; Auksakaliai; Vilniaus auksakalių gildija; Amatai; Vilnius; Goldsmiths; Vilnius Goldsmiths Guild; Craft.

ENPartial inventory-taking conducted in Lithuanian churches, publications and exhibitions, still are not sufficient to yield a full picture of the preserved goldsmith’s works from the former territories of the Grand Duchy of Lithuania. Invasions, occupations, economic disasters and demographic changes that haunted the Lithuanian state have decimated the goldsmiths’ works, especially those from the Middle Ages and 16th-17th centuries, including great complexes - furnishing of the St. Casimir Chapel, treasures of rich Vilnius churches and monasteries (Bernardine, St. Michael, Jesuit), to say nothing of church treasures, including the Uniate, in other places of the Duchy. Only the miraculously preserved treasury of the Vilnius Cathedral sheds some light on the matter. The researcher is also deprived of reliable source material pertaining to the origins of the Vilnius Goldsmiths Guild, the number of its members from its establishment in 1495 up till the end of the 16th century. Tire sources reveal that in the mid-l6th century the gild was fully formed and wealthy goldsmiths were part of the patriciate. They benefited from the king's protection and worked on royal commissions. The guild played an important role within the Vilnius community, enforced strict regulations and fought against the goldsmiths who were not its members, especially those under the jurisdiction of Vilnius bishops. The Vilnius community, however, was an open one - the guild regulations did not restrict the number or the nationality of its members. Here came goldsmiths from various parts of Poland and Lithuania, Prussia, Livonia, and German countries. Owing to the patronage of great dukes and kings, Vilnius was also an attractive place for jewellers from Italy and France. Servitors and court goldsmiths settled in Vilnius, were admitted to the guild and thus began their goldsmith dynasties.The sources from the first part of the 16th century disclose Polish and Lithuanian names. It was also the period of an antagonism between the goldsmiths called "Lithuania and Ruthcnia"’ (probably native goldsmiths members of the Orthodox Church) and Germans and Poles. In the 17th-18th centuries the guild included almost equal numbers of Roman Catholics and Protestants; and one elder was selected from each group. At that time language, even the one used in guild documents, was not a criterion for national awareness of the craftsmen. The Vilnius goldsmiths community can not be unambiguously described as Polish or German. Diversity of the community influenced greatly the character of the goldsmiths' works. The preserved material in its large part consists of works for churches (Roman Catholic, Protestant, Orthodox and Uniate). Secular objects, excluding medals, have almost totally perished. Despite the guild regulations, on the vast territories of the Grand Duchy we usually find works without marks. From the end of the 15th century to the end of the 18th century the Vilnius hallmark was changed at least three times, which shows a temporary economic destabilisation of the country and reduction of silver fineness. The anonymity of artcrafts, along with a long list of active goldsmiths, a phenomenon typical of this region, exclude the possibility to attribute works with confidence. Polish art historians tend to attribute the objects from the turn of the 15th and 16th century, made on commission of the Lithuanian elite, to goldsmiths from Krakow, while the outstanding works from the court circle of Great Duke Alexander Jagiellon and King Sigismund I the Old (hand reliquary of St. Stanislaus, gold ring with pearl, Gieranony Monstrance, Cross of Gasztold) could be considered in the context of the very buoyant Vilnius centre. They are untypical of Krakow making, but reveal the influence of Nuremberg or even Italian ones.From those times we have four marked items, including two by Georg Behm. Some items reveal a certain lack of attention put to detail, characteristic of local workshop. At the same time an adoption of Renaissance decorative elements is evident, borrowed from graphic templates. The accounts of Vilnius court of King Sigismund Augustus show that to the two Treasures - the Crown and Lithuanian ones - corresponded two groups of court craftsmen, serving to the king during his stay in Poland and in Lithuania. In Vilnius Sigismund Augustus employed numerous goldsmiths, paying them also with his own money. Some of them worked on temporary assignments (Caraglio), others were Vilnius citizens (Gunt, Stohr, Gotardus, Platina), and some were not in position of court craftsmen, but worked on the king and court commissions (Bretner, Schmidt, Zeligmacher, Mrzygłód, Nowak, Rachniewicz). There was established a strong centre of metalworking, making and decorating of Renaissance arms. Also the activity of the Vilnius mint, which employed ca. 10 goldsmiths and engravers from Krakow and other centres, contributed to the development of Vilnius goldsmithery in the 16th century. The preserved chalices from the 16th-17th centuries allow us to distinguish typical forms and ornamental motives. There are two outstanding Protestant chalices from the latter part of the 16th century made for the Calvinist churches at Vilnius and Sidra - simple, almost secular in form. At the same time the chalice from the foundation of Castellan of Troki Jerzy Radziwiłł for an unknown Protestant church represents a Mannerist style popular among the Vilnius goldsmiths in the early 17th century. The group of early Baroque chalices with hexagonal base, from 1630-1664, reveals a strong centre for developing of new patterns and forms. [...]. [From the publication]