LTNors seksualinio ir lytinio apsisprendimo teisė yra tapusi oficialia valstybine Vakarų pasaulio politika, per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje galima pastebėti atvirkštinį lyties ir seksualinių normų retradicializacijos procesą. Jį atspindi neveikiantis partnerystės įstatymas tiek heteroseksualioms, tiek tos pačios lyties poroms, diskriminacinio Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo (galiojanti suvestinė 2011 m. redakcija) priėmimas, Seimo atsisakymas priimti lyties keitimo įstatymą ir ratifikuoti Stambulo konvenciją bei nuolatiniai mėginimai uždrausti abortus. Atsiranda vis daugiau neokonservatyvių NVO, tokių kaip Laisvos visuomenės institutas ir Lietuvos žmogaus teisių asociacija, kurios platina kasdienį seksizmą, homofobiją ir transfobiją. 2016–2020 m. kadencijos Seimo diskusijos apie seksualines priklausomybes ir seksualinių prekių (pvz., prezervatyvų ir sekso žaislų) draudimą taip pat rodo vis intensyvesnius mėginimus reguliuoti seksualinę šalies rinką. Atsižvelgiant į šį valstybinio ir institucinio sekso reguliavimo kontekstą, straipsnyje analizuojamos alternatyvaus intymumo formos ir seksualinės praktikos „iš apačios“ perspektyvos.Apibūdinant alternatyvaus intymumo formas, vartojama sąvoka „prekariškas“ (angl. precarious), kuria pabrėžiamas neišvengiamas ryšys tarp seksualinių bei lyties normų ir istoriškai formuojamo LGBTQ+ kūnų ir seksualumo formų pažeidžiamumo. Analizuojant romaną „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) kaip specifinės posocialistinės seksualinės etnografijos pavyzdį, straipsnyje atskleidžiama ne tik tai, kaip Lietuvos socioekonominės ir politinės institucijos kuria nevienodas sąlygas skirtingoms intymumo formoms, bet ir tai, kaip pažeidžiamos bendruomenės ieško meilės ir sekso galimybių tarp toksiškų politinių nepasisekusios seksualinės revoliucijos atliekų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Alternatyvus intymumas; LGBTQ+ seksualumas; Posocialistinė seksualinė etnografija; Seksualumas; Alternative intimacies; LGBTQ+ sexualities; Lithuania; Postsocialist sexual ethnography; Sexuality.
ENWhile sexual and gender self-determination became an inseparable part of the official state policies in the Western world, the opposite process of the retradicionalization of gender and sexual norms occurred in Lithuania during the last decade. It is comprised of an ineffective partnership law for either heterosexual or same-sex couples, the enactment of the discriminatory Law on the Protection of Minors against the Detrimental Effects of Public Information (the last version approved in 2011), the refusal to implement sex reassignment law and to ratify the Istanbul Convention and continuous attempts to prohibit abortions by the current Parliament of Lithuania. Neoconservative NGOs such as the “Institute of Free Society” and “Lithuanian Association of Human Rights” disseminating everyday sexism, homophobia and transphobia have also been popping up recently. The current Parliament discussions on sexual addictions and prohibitions of advertising of sexual commodities such as condoms or sex toys also point to intensifying attempts to regulate sexual market. In this context of state and institutional regulation of sexuality, this article focuses on alternative intimacies and sexual practices from a bottom-up perspective. In describing alternative intimacies, I use the term “precarious” to emphasize a necessary relation between sexual and gender norms and the historically shaped distribution of vulnerability across LGBTQ+ sexualities and bodies. By analyzing my own sociological novel Endless Summer: A Memoir of Love and Sex (2017) that contains a specific postsocialist sexual ethnography, I not only examine the ways in which Lithuania’s socio-economic and political institutions produce unequal conditions for different intimate behaviors but also detail how vulnerable communities create possibilities of love and sex amidst the toxic political waste of failed sexual revolution. [From the publication]