К проблеме польского национального самосознания на литовско-славянском пограничье

• Lietuvių-slavų paribio lenkų tautinės savimonės klausimu
• On the issue of Polish national awareness at the Lithuanian-Slavic border

LTAnot Halinos Turskos, trečiojo XX a. dešimtmečio pabaigoje dabartinės Lietuvos ribose buvo susiformavę trys lenkakalbiai arealai: 1) į šiaurę nuo Kernavės-Švenčionėlių linijos - Vilniaus; 2) trikampyje tarp Zarasų, Smalvų ir Daugpilio - Smalvų; ir 3) salų pobūdžio Kauno arealas, kurio erdvinė struktūra nėra aiški iki šiol.vDar H. Turskos tyrimų metu įsitikinta, kad minėtieji arealai turi būti traktuojami kitaip nei tos pietinės Lietuvos teritorijos, kurių daugumos gyventojų gimtoji (ir namų, šeimos) kalba buvo baltarusių ("paprastoji", gudų), nors jie ir buvo deklaravę savo tautybę kaip lenkų. Tačiau šiame areale būta ir lenkakalbės šlėktos. Be to, lenkų kalba dalies gyventojų vartota kaip reprezentacinė ir konfesinė, taigi atliko kultūrinės tarmės, interdialekto, funkcijas. [...] Iš 1979 m. ekspedicijos duomenų aiškėja, kad Jonavos, Kaišiadorių ir pietinės Kėdainių r. dalies, savotiškos pereinamosios grandies tarp Vilniaus ir Kauno arealų, sociolingvistinė situacija gerokai sudėtingesnė nei manyta. Visiškai neištirtas bajorkaimių, "akalyčių", įsiterpusių į lietuviškai, ypač aukštaitiškai, šnekančius arealus, klausimas. 1977 m. duomenimis lenkakalbių būta ir apie Anykščius, tai rodo Skiemonių kaimo šlėktos istorijos. Tai šlėktai tuomet lenkiškumas jau buvo praeitis, bet ji jos nesigėdijo. Ar tai ne Česlavo Milošo Lietuva? Tiriant paaiškėjo, kad visose lenkakalbėse Lietuvos zonose pagrindą sudaro vietinės šlėktos palikuonys. Jie taip save ir vadina: apie Buivydžius - "Buivydžių šlėkta", apie Nemenčinę - "Vilijos pakrančių šlėkta", apie Bezdonis - "Bezdonių šlėkta", anapus Neries (le. Vilijos) - "Vilijos užupio šlėkta", ties Paberže - "Paberžės šlėkta", o šiaurėje ties Smalvomis - "Smalvų šlėkta" ir kt.Marijos Krupoves duomenimis, panašaus reiškinio esama ir tarp baltarusiškai kalbančių lenkų. Šalčininkų r. ji siūlo skirti "tamsiuosius" it "šviesiuosius", t. y. "kultūringus", kaimus. Pastaruosiuose daugiau kas it dažniau kalba lenkiškai - paaiškėja, kad tai arba buvę bajorkaimiai, arba juose gyvena šlėktų palikuonys. Nors didžioji dalis to krašto gyventojų save vadina lenkais, daugelis iš jų lenkiškai nemoka. Tarp jų išsiskiria tiesioginiai šlėktų palikuonys, ne tik šnekantys lenkiškai, bet ir save priešpriešinantys su nešlėktiškos kilmės kaimynais. Beje, šlėktų palikuonys netgi didžiuojasi užuominomis apie savo giminės lietuvišką kilmę. Šios lenkakalbės salelės vadinamuosiuose kaimų užsieniuose bei palivarkuose liudija apie lenkų kalbos paplitimo socialines priežastis. Ypač svarbu išsiaiškinti sociolingvistines šio reiškinio aplinkybes, todėl ekspedicijose naudojamasi sociolingvistiniu klausimynu.Po H. Turskos darbų tapo visuotinai priimta idėja, kad lietuvių gyventojų polonizacija kaimuose palei lietuvių-baltarusių ribą buvo baltų slavėjimo proceso, prasidėjusios prieš tūkstantį metų, tąsa naujomis sąlygomis ir nauja forma. Sociolingvistiniu požiūriu tai tiesioginė LDK lietuviškosios ir senųjų baltarusių šlėktos polonizacijos tąsa, nes lenkų kalba LDK plito iš aukštuomenės vertikaliai žemyn socialiniu požiūriu. Nuo antrosios XIX a. pusės tiek arealinis, tiek sociolingvistinis lenkų kalbos plitimo faktoriai ėmė veikti viena kryptimi drauge. Vis labiau nuskurstant daliai šlėktos, vos ne vieninteliu jos skiriamuoju bruožu tapo lenkų kalba, kuri įgijo arealinį matavimą. Horizontaliojo arealinio ir vertikaliojo socialinio faktorių suma inspiravo sparčią lenkų kalbos plėtrą dabartiniuose lenkakalbiuose arealuose.Tai ir yra pagrindinis spartaus lenkų kalbos plitimo, kurį konstatavo H. Turska, paaiškinimas, tik ji nebuvo aptikusi šio reiškinio priežasčių. Kitaip sakant, bažnyčios, dvaro ir šiek tiek mažiau miesto įtaka ruošė dirvą kalbinei polonizacijai. Baltarusių kalbos paplitimas pietinėse teritorijose gerino slavinimo proceso sąlygas. Paprastai ši lietuvių-slavų riba nebuvo ryški, tačiau nuskurdusios šlėktos atsiradimas veikė kaip katalizatorius, bet baltarusių tarmes - tik vertikaliai socialiniu požiūriu, nes buvo įprastos diglosijos situacijos. Ko gero, nuskurdusi lietuvių šlėkta sparčiau perėjo į baltarusių kalbą nei polonizavosi. Lenkų tautinės savimonės formavimasis LDK buvo izomorfiškas kalbinei polonizacijai. Pastebėtina, kad lenkakalbiuose Lietuvos arealuose tautinė savimonė dažniausiai grindžiama vietinės lenkiškosios tradicijos senumo tose vietovėse idėja. Jeigu ir patvirtinama lietuvių kalbos vartojimo tradicijai, tai jai nesuteikiamas nei emocinis, nei socialinis svoris - tiesiog konstatuojama, kad taip yra buvę. Neretai lenkų kalbos vartojimas grindžiamas bajoriška kilme. Visiškai kitoks lenkiškos savimonės pagrindimas yra gimimo vieta: "lenkas, nes gimęs Lenkijoje", dažnas Trakų, Vilniaus apylinkėse. Tokiais atvejais neretai apskritai neigiamas kitų kalbų - baltarusių, lietuvių - vartojimas, nors jis gali būti akivaizdus. Savo lenkiškumą valstietiškos, bet paprastai ne šlėktiškos, kilmės lenkakalbiai neretai grindžia senųjų laikų, dar prieš krikštą, Lietuvos karo belaisvių lenkų legenda. Analogiškas lenkų tautinės savimonės dvilypumas išryškėja ir baltarusiškai kalbančioje zonoje: kuo labiau į pietus, tuo svaresnis tampa "lenkas, nes lenkų tikybos" argumentas. Kitas, šlėktiškos kilmės, argumentas išryškina kaimų skirstymą į "šviesiuosius" ir "tamsiuosius". [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dvikalbiai lietuvių-lenkų arealai; Dvikalbystė; Identitetas; Lenkų tautinė savimonė; Lietuvių ir slavų paribys; Lietuvių-slavų paribys; Lietuvos lenkakalbių arealai; Sociolingvistinis klausimynas; Sociolingvistinė situacija; Bilingual Lithuanian-Polish area; Bilingualism; Identity; Lithuanian-Slavic border; Polish national awareness; Polish-speaking areas; Socio-linguistic questionnaire; Socio-linguistic situation; The Lithuanian-Slavic Border.

ENAccording to Halina Turska, at the end of the 1920s there were three Polish-speaking areas within the boundaries of the present-day Lithuania: (1) north of the line of Kernavė-Svenčionėliai, the area of Vilnius; (2) in the triangle among Zarasai, Smalvos and Daugavpils, that of Smalvos; and(3) the island-like area of Kaunas, the spatial structure of which is still unclear.H. Turska’s research confirmed that the said areas should be treated differently from those southern territories of Lithuania where the native language (and the language used at home and in the family) of the majority of residents had been Belarusian ("the simple language", the language of Gudija), even though they had declared that their nationality was Polish. However, the Polish-speaking szlachta lived in this area, too. Moreover, some people used Polish as a representative and religious language, thus it performed the functions of a cultural dialect or inter-dialect. [...] The issue of noblemen's villages (ocolica, or neighbourhood of the nobility), which were located between the areas speaking Lithuanian, especially the dialect of Aukštaitija, has not been explored at all. In agreement with the data of 1977, Polish-speaking residents also lived close to Anykščiai as confirmed by the stories of the szlachta of Skiemonys village. Thus the Polish identity was considered as the past by the szlachta at the time, but it was not ashamed of that past. Is it not the Lithuania of Czeslaw Milosz? [...] According to Maria Krupowies, a similar phenomenon has also been observed among Belarusian-speaking Poles. She proposes distinguishing between "dark" and "enlightened", i.e. "cultured", villages in Šalčininkai district. In the latter villages, Polish is used by more residents and more often - either these are former noblemen’s villages, or they are inhabited by descendants of the szlachta.Even though the major part of the population of this region refers to themselves as Polish, many of them do not know Polish. Among them, direct descendants of the szlachta could be singled out - not only do they speak Polish, but they also see themselves in opposition against their neighbours of non-szlachta origin. By the way, descendants of the szlachta are even proud of hints about the Lithuanian origin of their family. These Polish-speaking islands in the so-called territories outside villages and folwarks bear witness to social reasons for the prevalence of Polish. It is particularly important to clarify socio-linguistic circumstances of this phenomenon, therefore, expeditions use a socio-linguistic questionnaire. H. Turska's works have led to universal acceptance of the idea that Polonisation of Lithuanian residents in the villages located along the Lithuanian-Belarusian boundary was the continuation of the process of Slavicisation of the Balts, which started a thousand of years ago, under new conditions and in a new form. From the socio-linguistic point of view, this is a direct continuation of Polonisation of the Lithuanian szlachta of the Grand Duchy of Lithuania and the szlachta of old Belarusians, because Polish was spreading from the nobility, vertically downwards from the social point of view in the Grand Duchy of Lithuania. As from the second half of the 19th century, both area-based and socio-linguistic factors of the spread of Polish began working together in one direction. As a part of the szlachta was becoming increasingly more impoverished, Polish - which acquired the area-based dimension - became its practically only distinguishing feature. The sum of the horizontal area- based and vertical social factors inspired rapid expansion of Polish in the present-day Polish-speaking areas.This is the main explanation for the fast spread of Polish, which was ascertained by H. Turska, except that she did not find the causes of this phenomenon. In other words, the influence of the church, the court and - to a slightly lesser degree - the city paved the way for linguistic Polonisation. The prevalence of Belarusian in southern territories improved the conditions for the Slavicisation process. This Lithuanian-Slavic boundary was not usually distinct, however, the emergence of the impoverished szlachta acted as a catalyst, but its impact on Belarusian dialects was only vertical from the social point of view, because the situations of diglossia were common. Probably, the impoverished Lithuanian szlachta more rapidly switched to Belarusian than became Polonised. In the Grand Duchy of Lithuania, the formation of the national awareness of Poles was isomorphic to linguistic Polonisation. [...] The place of birth constitutes completely different grounds for Polish awareness: "a Pole, because he/she was born in Poland", which is frequent around Trakai and Vilnius. In such cases, the use of other languages - Belarusian, Lithuanian - is quite often denied altogether, though it could be obvious. Polish-speakers descending from peasants, and not usually the szlachta, quite often base their Polish identity on the legend of Polish prisoners of war of Lithuania from old times, even before the baptism. Similar ambivalence of the Polish national awareness can also be seen on the Belarusian-speaking territory: going further south, the argument "a Pole, because of Polish religion" is increasingly more valid. Another argument, that of the szlachta origins, highlights the division of villages into "enlightened" and "dark" ones. [From the publication]