Personažas kaip poza

LTŠiame straipsnyje analizuojamas aktoriaus ir personažo santykio pokytis režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklyje „Lokis“ (LNDT, 2017), kai skaitmeninėje scenos tikrovėje personažą kuria ne aktoriaus ir dramaturgijos sąveika, o įvairių teatro medijų tarpininkavimas su spektaklio medijomis. Teigiama, jog aktorius kaip gyvas žmogus ir individualus asmuo spektaklyje nebėra toks reikšmingas, svarbios tik jo išorinės fizinės duotybės ar mechaninės funkcijos, nes pats aktorius tampa virtualiu medijų transliuotoju. Skaitmeninės medijos spektaklyje daugina ir išdidina aktoriaus atvaizdą taip sparčiai, jog gyvas ir realus žmogus tampa reprodukuotu, t. y. fiktyviu. Kadangi spektaklyje medijų kuriami ryšiai formuoja naujas aktoriaus ir personažo santykio prasmes, virtualumas „Lokyje“ tampa ir personažo, ir aktoriaus buvimo scenoje pamatu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Personažas; Poza; Tuščia tapatybė; Fikcija; Intermedialumas; Virtualumas; Skaitmeninės medijos spektaklis; Character; Pose; Empty identity; Fiction; Intermediality; Virtuality; Digital media performance.

ENThe article discusses the transformation of actor-character relationship in “Lokis” (LNDT, 2017, dir. Łukasz Twarkowski). Within the digital reality produced and reproduced on the scene, the character is no longer created by the interaction between the actor and dramaturgy but between various theatrical and virtual means of mediation. It is claimed that in this performance, the actor’s personality and individuality are no longer as significant as his external and physical or mechanical functions. The actor himself becomes a virtual media broadcaster. It is attempted to show that digital media excessively used in the performance multiplies and magnifies actor’s image on such a scale that the “original” living and real person himself becomes virtual and fictitious. In other words, the actor himself becomes a character which is already re-produced. Since the actor-character relationship is established as a mediated relationship in the first place, virtuality as such in Lokis becomes the basis and possibility of actor-character co-presence on the scene. [From the publication]