O etapach socjolingwistycznej historii wileńszczyzny i rozwoju polskiej świadomości narodowej na Litwie
- Apie Vilniaus krašto sociolingvistinės istorijos etapus ir lenkų tautinės savimonės raidą Lietuvoje
- On the stages of the sociolinguistic history of the Vilnius region and the development of the Polish national self-awareness in Lithuania
LTKiekvieno Vilniaus krašto polonizacijos etapo etnopsichologinis poveikis buvo vis kitoks. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų ir stačiatikių aukštuomenės kalbinė polonizacija buvo viena iš svarbiausių Lietuvos ir Lenkijos politinio suartėjimo, o vėliau ir susijungimo sąlygų. Ilgainiui lenkų kalba imta sieti su kilmingumu, buvo suvokiama kaip "ponų kalba". Lenkų kalbos ekspansija į valstiečių luomą prasidėjo tik XIX a. Priešinantis rusifikacijos politikai, dėl istorinės atminties ir bažnyčios poveikio stiprėjo lenkiška savimonė, intensyviau plito lenkų kalba. Lenkiškumo centrais tapo dvareliai. Valstiečių lenkiška tautinė savimonė formavosi tarsi savaime, bet lenkų kalba neretai plito priverstinai, ypač dėl bažnyčios. Tuo valstiečių polonizacija skyrėsi nuo bajorų, kuri visais atžvilgiais buvo savanoriška. Etninės Lietuvos polonizacija skyrėsi nuo baltarusiškai kalbėjusio baltarusių-lietuvių paribio polonizacijos. Baltarusių ir lenkų kalbos niekuomet nebuvo supriešintos, todėl baltarusiškuose plotuose neatsirado lenkiškų salų. Bet įvyko vertybinis pokytis: kalbantys baltarusiškai patys ėmė jos gėdytis dėl "nekultūringumo", "kaimiškumo". Kiti, bet ne patys lietuviai, prastai ėmė vertinti ir lietuvių kalbą, niekinti ją kaip "nekatalikišką", "kaimietišką", "pagonišką". XIX a. pabaigoje, kai prasidėjo lietuvių tautinis atgimimas, ekspansyvūs užsipuldinėjimai įgijo kryptingą pobūdį, ypač iš dvasininkijos ir inteligentų polonomanų pusės. Neatlaikydami puolimo lietuviškai kalbantys valstiečiai vis dažniau imdavo šnekėti kaimynų baltarusių kalba, bet niekada lietuvių-baltarusių paribyje neatsirado lenkiškai kalbančių valstiečių kaimų. Vilniaus krašte lenkų kalba plito aplink dvarelius ties Nemenčine, Buivydžiais, Pavilnyje, šiek tiek vėliau ties Giedraičiais, Kernave ir kt.Priverstinė lietuviškai ir baltarusiškai kalbėjusių gyventojų polonizacija prasidėjo inkorporavus Vilniaus kraštą į Lenkiją. Atsikėlusieji iš etninės Lenkijos darė tiesioginį poveikį, nes užėmė aukštesnes administracines pareigas, dirbo policijoje, mokyklose ir kitur. Suintensyvėjo lietuvių polonizacija, į šiaurę nuo Vilniaus palei visą Neries upę iki pat Maišiagalos baltarusių kalbą išstūmė lenkų kalba. Priverstinės polonizacijos rezultatai atsiskleidė karo metu. Pokariu iš Vilniaus krašto patys išvyko ar buvo ištremti ne mažiau nei 180 000 kaimo žmonių, beveik visa inteligentija. Iš viso išnyko Turmanto-Smalvų šlėktų centras, 2/3 sumažėjo Šalčininkų rajono šlėktų ir "šviesiųjų", labiausiai sulenkėjusių, kaimų gyventojų. Kaimuose dar likusį lenkų jaunimą "įtraukė" Vilnius. Septintojo dešimtmečio viduryje jaunesni baltarusiškai kalbėję lenkai perėjo į rusų kalbą ir susilpnino savo lenkišką tautinį identitetą. Palyginti gerai pavienėmis salelėmis lenkų kalba išsilaikė tik dešiniajame Neries krante, vadinamajame Užneryje. Tokių salelių buvo ir ties Trakais, ties Gaide, Ignalinos apylinkėse, o ties Zarasais - jau tik Pavienės šeimos. Visur įsivyravo rusų kalba. Nors jaunesni lenkai šiek tiek pramoko lietuviškai, bet apskritai Lietuvos lenkams lituanizacija negresia. Lenkiška tautinė savimonė LDK žemėse formavosi po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Lėmė katalikų tikėjimas, bajoriška kilmė, "vietiškumo", t. y. vietinės kilmės, suvokimas. Religijos reikšmę tautinei savimonei patvirtina Lietuvos totorių pavyzdys, kurie dar XVI a. perėjo į lenkų arba baltarusių kalbą, bet tautinės savimonės iki šiol neprarado. Žemaitijoje "būti lenku" reiškė ne "kalbėti lenkiškai", o "būti kultūringu", "nebūti valstiečiu".XIX a. pabaigoje lenkiškai kalbėjusių šlėktų ideologija buvo krašto, "krajovcų", kurios šūkis "Lietuva! Tėvyne mano!". Atidalinus "Kauno Lietuvą" nuo "Šiaurės rytų Lenkijos" demarkacijos linija, krašto ideologija buvo prarasta. [...] Nors XIX a. tautinis lietuvių atgimimas suaktyvino ir kitų gyventojų tautinės savimonės formavimąsi, daugeliui kalba nebuvo svarbiausias jos veiksnys. Kalba buvo veiksnys tik tiems slaviškoje apsuptyje išlikusiems lietuviškai kalbantiems gyventojams, kurių labai stipri lietuviška tautinė savimonė padėjo jiems išsaugoti kalbą iki šių dienų. Lenkiškai kalbantys vietiniai gyventojai savo vietiškumą, autochtoniškumą, grindžia tarpukario laikų teiginiais: "mes per amžius čia gyvenome, čia visada buvo Lenkija". "Krašto ideologija" prarasta, nuo tarpukario laikų yra įsivyravusi tapatinimosi su Lenkija ir etniniais lenkais ideologija. Suvokiama praeityje buvus baltarusių kalbos įtaką, bet pati baltarusių kalba vertinama prastai. Nuostatos lietuvių kalbos atžvilgiu neigiamos, nuo tarpukario laikų prestižo ji neturi. Pačių lenkų tautinė savimonė silpsta, nes dėl imtos vartoti rusų kalbos ėmė save tapatinti su rusais, o ne su lenkais. Pokariu įsivyravusi sovietų ideologija išnaikino krašto ideologijos likučius. Vietiškumo suvokimas buvo gujamas jau mokyklos suole, todėl tapo įžeidimu. Moksliniai įrodymai apie lietuvišką Lietuvos lenkų praeitį laikomi mėginimu pagrįsti priverstinį lituanizavimą, todėl ryškėja tendencija mitologizuoti Lietuvos lenkų praeitį. Dabartinio Lietuvos lenkų tautinio atgimimo šūkis yra "Lenkija! Tėvyne mano!", kurio pagrindinė idėja yra galutinis susitapatinimas su etniniais Lenkijos lenkais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Etapai; Kalbų sąveika; Lenkų tautinė savimonė; Lietuvos lenkų kalba: Lietuvos baltarusių kalba; Polonizacija; Raida; Sociolingvistinė istorija; Vilniaus kraštas; Belarussian language in lithuania; Development; Language interaction; Lithuania; Polish language in Lithuania; Polish national identity; Polonization; Sociolinguistic history; Vilnius district; Vilnius region.
ENThe ethnopsychological effects of each Polonisation stage in Vilnius region were very diverse. The linguistic Polonisation of the Catholic and Orthodox nobility of the Grand Duchy of Lithuania was one of the most important conditions of political rapprochement of Lithuania and Poland, and their later union. In the long run, the Polish language started being associated with the nobility, and was perceived as "the language of the nobility". The expansion of the Polish language to the peasantry began only in the 19th century. Resisting the Russification policy, the historical memory and the influence of the Church strengthened the Polish self-awareness, and the spread of Polish language became more intense. Manors have become the centers of Polishness. Polish ethnic self-consciousness of the peasantry formed as if by itself, but the Polish language was often propagated by force, especially as a result of the Church influence. The Polonisation of ethnic Lithuania was different from the Polonisation of the Belarusian-speaking Belarusian-Lithuanian border regions. The Belarusian and Polish languages have never been opposed therefore no Polish-speaking areas were established on Belarusian territories. However, a value change took place: the Belarusian speakers themselves became ashamed of "non-cultural", "rural" Belarusian language. Others, but not Lithuanians themselves, began to poorly value the Lithuanian language, to despise it as "non-Catholic", "rustic", "pagan". At the end of the 19th century, when the national rebirth of Lithuania began, expansive attacks gained a purposeful character, especially from the clergy and the Polono- maniac intellectuals. Unable to withstand the attack, the Lithuanian-speaking peasants started to speak the neighboring Belarusian language more often, but Polish-speaking peasant villages were never established in the Belarusian-Lithuanian border regions.In the Vilnius region, the Polish language spread out around the manors near Nemenčinė, Buivydžiai, Pavilnius, a little later around Giedraičiai, Kernavė, etc. The forced Polonisation of Lithuanian and Belarusian speakers began with the incorporation of the Vilnius region into Poland. Those who moved from ethnic Poland had a direct impact due to their higher administrative position, as they worked in the police, schools and elsewhere. The Polonisation of Lithuanians intensified, pushing out the Belarusian language from the north of Vilnius along the entire river Neris up to the region of Maišiagala. Results of forced Polonisation became visible during the war. In the post-war period, at least 180,000 villagers and almost all intellectuals have left or were deported from Vilnius region. The center of Turmant-Smalvos Polish nobility was fully destroyed, the number of the Šalčininkai district Polish nobility and the number of most Polonised "enlightened" peasants decreased by 2/3. The remaining Polish youth from the villages was "tempted" by life in Vilnius. In the mid-seventies, younger generation of Belarusian-speaking Poles switched to Russian language and weakened their Polish national identity. The Polish language preserved relatively well in sporadic areas on the right bank of the Neris River, the so-called Užneris. Such areas were also found around Trakai, Gaidė, in the vicinity of Ignalina, and near Zarasai - only sporadic families. The Russian language became prevalent in most of the areas. Although the younger generation of Poles learned a bit of Lithuanian language, but in general Lithuanian Poles were not threatened by Lithuanization. [...] Although the national rebirth of Lithuania in the 19th century also intensified the formation of the national consciousness of other inhabitants, for many of them the language was not the most important factor.Language was an important factor only for the Lithuanians still living in the Slavic surroundings, whose very strong Lithuanian national self-awareness helped them to preserve the language to this day. Polish-speaking locals base their locality and autochthonousness on the interwar statements: "We have lived here for centuries, Poland has always been hero". Having lost the "ideology of the land", starting from the interwar period the ideology of identification with Poland and ethnic Poles has become predominant. It is understood that in the past the Belarusian language had an influence, but the Belarusian language itself is poorly valued. The position towards the Lithuanian language is negative, and since the interwar period it had no prestige. The self-consciousness of Poles themselves is weakening, because due to the spoken Russian language they have started to identify themselves with the Russians and not with the Poles. The postwar ideology of the Soviet Union destroyed the ideology of the region. The perception of being local started to be oppressed already at school, thus it became an insult. The scientific evidence about the Lithuanian past of the Lithuanian Poles is considered an attempt to justify forced Lithuanisation, and thus the tendency to mythologize the past of the Lithuanian Poles starts to emerge. The slogan of the current Lithuanian Polish national renaissance is "Poland! My Motherland!" and its main idea is the final identification with the ethnic Poles from Poland. [From the publication]
