Prozos būsenos, 1988-2005

LTMonografijoje tyrinėjama, kaip po nepriklausomybės atgavimo lietuvių proza reagavo į naują socialinę ir estetinę situaciją, kokio meninio brandumo tekstais atsiskleidė psichologinės individo ir bendruomenės būsenos. Iki šiol literatūrologų tyrinėjimuose lietuvių prozos inovacijos buvo užgriebiamos vienu kitu aspektu (daugiausia postmodernistinio diskurso). Čia stengiamasi aprėpti pokyčių visumos vaizdą, pasitelkiant pliuralistinę metodologiją: sociologinis metodas padeda nenutolti nuo kultūros kasdienybės, teksto analizė – smelktis į konkrečių kūrinių savitumą, fenomenologinis žvilgsnis – portretuoti ryškiausių prozininkų individualybes. Monografijoje konceptualiai aptariamos naujos lietuvių prozos tendencijos: kaimo-miesto priešpriešos nykimas, miestiškojo mentaliteto stiprėjimas, feministinės žiūros susiformavimas, kūno ir jusliškumo prioritetas, desakralizacija, žanrų ribų nykimas, intertekstualumas, individo tapatybės labilumas, populiariosios kultūros invazija ir kt. Išanalizavus kelias dešimtis prozos kūrinių ir sukūrus dvylika šio laikotarpio reikšmingų rašytojų „portretų”, ieškoma atsakymų, ką tradicijos virsmas ir pokyčiai nacionalinei literatūrai davė ir ko ji neteko. Daromos išvados, kad procesų dinamizmas ardo lokalinį ir tautinį prieraišumą ir verčia persiorientuoti prie Vakarų Europoje įsigalėjusių liberalių ir kosmopolitiškesnių identiteto modelių. Bet mažos tautos literatūrai visada gresia imitacijos ir savasties praradimo pavojus. Lietuvių prozoje šiandien paraleliai egzistuoja tarsi kelios lietuvio tapatybės ir tarsi kelios gana skirtingos literatūros. [Iš leidinio]

ENThe study examines how, following the restoration of independence, Lithuanian prose reacted to new social and aesthetic situation, how advanced in terms of artistic maturity were texts reflecting psychological states of an individual and society. Until now, Lithuanian literary researchers approached the question of innovation in Lithuanian prose from a different angle (mostly, postmodernist discourse). Here, the author seeks to capture overall image of changes by utilizing pluralistic methodology: sociological method helps to stay close to cultural reality, textual analysis – to penetrate unique nature of specific works, phenomenological sight – portray personalities of the most prominent prose writers. The study provides a conceptual discussion of trends in new Lithuanian prose: disappearance of city-village dichotomy, burgeoning of urban mentality, emergence of feminist viewpoint, priority of the bodily and the sensual, de-sacralisation, erosion of genre boundaries, intertextuality and so on. Analysis of prose works and painting of 12 “portraits” of prominent writers of this period lead the author to look for answers to questions, what benefits and shortcomings were conferred on national literature by the transformation of tradition. The conclusion is drawn that dynamic nature of processes erodes local and national attachments and forces one to reorient oneself towards liberal and more cosmopolitan models of identity. However, this way literature of a small country always risks falling prey to imitation and losing its unique identity. In today’s Lithuanian prose, one sees co-existing side by side several Lithuanian identities and several, different types of literature.