LTStraipsnyje nagrinėjami pokario kino propagandos tekstai – trys filmai, 1947 m. sukurti Lietuvai, Latvijai ir Estijai kaip šių šalių politinės žiūros ir prieinamų subjekto pozicijų „treniravimo“ įrankis. Pagrindinis klausimas – kiek totalūs, rišlūs yra minėti filmai ir ką reiškia jų kuriamo tolydumo pertrūkiai naratyvinio kino ideologijos kontekste? Atsispiriant nuo Michelio Foucault aptariamos diskurso amplitudės, straipsnyje analizuojami erdviniai kompozitai – montažo figūros, konstruojančios naratyvinį tolydumą ardančias erdves. Paprastai jos laikomos kritinio santykio su dominuojančiu diskursu resursu, tačiau sovietinės ideologijos formavimosi laikotarpio (porevoliucinio Rusijoje ir pokario Baltijos šalyse) medžiaga rodo, kad kai kompozitines erdves gamina hegemonijos centras, jos arba brėžia šios utopinį matmenį, arba žymi negrėsmingą besisteigiančios hegemonijos neišbaigtumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kinas; Propaganda; Cinema; Propaganda.
ENThe article asks how coherent a narrative ideology really is and how total is the control of narrative in film propaganda developed for the Baltic States in the immediate aftermath of WWII. In 1947, three films for the newly occupied Baltic countries were produced by Lenfilm and Mosfilm in cooperation with the local studios: "Marytė" (directed by Vera Stroyeva) for Lithuania, "Life in a Citadel" ("Elu tsitadellis", directed by Herbert Rappaport) for Estonia and "Homeward with Victory" ("Mājup ar uzvaru", directed by Aleksandr Ivanov) for Latvia. These films served as an introduction of the Soviet visual regime to the new territories and trained new citizens to learn its political optics. The narrative ideology of all three films aims both at creating a thematic consistency and establishing a continuity of time and space usual for this kind of cinema wherever it is produced. However, a certain kind of narrative rupture appears in each of them – here they are called spatial composites. Typically, spatial composites are a vehicle for the utopian thinking when used as a tool in films produced by the power and a point of subversion when produced by the counterculture. The article argues that narrative film propaganda survives this kind of rupture, harmless for the work of ideology. However, it marks a relative instability of hegemony while it’s in its initial stage. [From the publication]