Die "Litauer-Reisen" zwischen Krieg und Frieden

LTSavo karuose prieš Lietuvą Ordinas išvystė „reizų“ taktiką, t. y. žygius (vok. Reise – kelionė, žygis), kurių metu žiemą ar vasarą būdavo nuteriojamos pasienio sritys. Žygiai į Lietuvą buvo vadinami „Litauerreisen“. XIV a. į šiuos žygius prieš pagonis atvykdavo bajorai iš kitų Europos katalikiškų kraštų: nuo Portugalijos iki Skandinavijos ir net iš Vengrijos. Pagrindiniai šaltiniai apie tai yra Ordino kronikos, tačiau jose iš esmės parodomi tik kariniai susidūrimai, nesuteikiant daug informacijos apie šių konfliktų politinius ir socialinius aspektus. Tik nuo XIV a. pab. suintensyvėję Ordino raštai, juose užfiksuotos žinios leidžia pažvelgti į santykius su Lietuva ne vien iš militarinės perspektyvos. Straipsnyje tuo remiantis bandoma į Ordino ir Lietuvos santykius pažvelgti plačiau, aprėpiant tokius dalykus kaip valdovų susitikimai ar bendros medžioklės ir pan. Esminis vis dėlto buvo Lietuvos krikštijimo klausimas, o tuo pagrindu Lietuva suartėjo su Lenkija. Ordinas atsisakė pripažinti Lietuvos krikštą, įvykdytą Lenkijos dėka. Dėl to Lietuvos krikštas nereiškė konflikto su Ordinu pabaigos. Tik Žalgirio mūšis 1410 m. ir vėlesni įvykiai privedė prie stabilios sienos tarp Lietuvos ir Ordino žemių, o Ordinas po 1435 m. buvo priverstas nesikišti į LDK vidaus reikalus. XV amžius apskritai reiškė Vokiečių Ordino pabaigą Baltijos kraštuose. Lietuvos krikštas iš Lenkijos, pralaimėjimas Žalgirio mūšyje ir Trylikos metų karas vedė prie Ordino kaip užsienio politikos aktoriaus marginalizavimo. XVI a. jau iškilo Livonijos padalijimo klausimas tarp jos kaimyninių valstybių.