Psichoanalizė ir anatomijos teatras

LTŠiame straipsnyje keliama prielaida, jog esama konceptualiųjų lygiagrečių tarp medicinos, anatomijos, meno ir psichoanalizės (graikiškai anatomija ir analizė yra tos pačios šaknies žodžiai), jau ankstyvieji, o ypač Renesanso laikų, medicininiai skrodimai apėmė pažinimo ir estetikos plotmes. Taip pat egzistuoja struktūrinės lygiagretės, kurias atsekame naudodamiesi vaizdo antropologijos, vizualiųjų studijų metodais - struktūrinis panašumas tarp kūno padėties bei vizualinio santykio klasikiniame psichoanalizės seanse ir kūno padėties bei vizualinio santykio klasikiniame anatominiame teatre. Teatrališkumas, draminis naratyvas leidžia palyginti anatomijos teatrą su psichoanalitiniu seansu. Anatominė ar simptominė kūno paslėptis, yra išskleidžiama laike ir pasakojime. Straipsnyje paties Freudo santykiu su gyvo organizmo / kūno anatomijos tyrimais ir jų apibendrinimais, struktūrinėmis, vizualiomis psichoanalizės ištakų ir anatomijos teatro paralelėmis bei savitu psichoanalizės ir anatominio skrodimo seansų sukonstruotų pasakojimų palyginimu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Psichoanalizė; Freudas; Anatomija; Anatomijos teatras; Psichika; Estetika; Psychoanalysis; Freud; Anatomy; Anatomical theatre; Psyche; Aesthetics.

ENThe article raises an assumption about the existence of conceptual parallels between medicine, anatomy, art, and psychoanalysis (in Greek, “anatomy” and “analysis” have the same root). Medical autopsies have covered the planes of cognition and aesthetics from the very beginning and especially during Renaissance. There are also structural parallels, which are found using visual anthropology and visual study methods: the structural similarity of the body position and the visual relationship in a classical psychoanalysis session and the body position and the visual relationship in a classical anatomical theatre. The melodrama and drama narrative allows comparing the anatomical theatre with a psychoanalysis session. Anatomical or symptomatic concealment of the body is unravelled in time and narration. The article relies on the relationship of Freud himself with anatomic studies of a live body and their summaries, structural and visual parallels of the source of psychoanalysis and the anatomical theatre and a distinctive comparison of narratives constructed by psychoanalysis and anatomical autopsy sessions. [From the publication]