Pofroidistinė terapija mokslo filosofijai

LTMokslo filosofijos grandai Karlas Popperis ir Adolfas Griinbaumas vieningai, nors ir dėl skirtingų metodologinių priežasčių, atmetė psichoanalizės mokslinio statuso galimybę. Tokia vienareikšmė pozicija (psichoanalizė yra pseudomokslas) analitinės filosofijos tradicijoje vyrauja iki šiol, net ir nunykus racionalizmo ir pozityvizmo įtakai filosofiniame diskurse. Kita vertus, plėtojantis nuosaikesniems mokslinio žinojimo modeliams, susiformavo atitinkama sociokultūrinė ir intelektualinė terpė samprotavimams, jog tiek mokslo filosofijai, tiek mokslui, nesusidorojantiems su jų pačių ideologinėmis ir metodologinėmis neurozėmis, būtina terapija, kurią įvairiais pavidalais gali pasiūlyti pofroidistinės psichoanalizės formos. Tekste trumpai apžvelgiama, kodėl dalis autorių, paslaugiai siūlančių terapines priemones akademiniam diskursui, tiesiai reikalauja mokslinio psichoanalizės statuso pripažinimo, o dalis laikosi nuomonės, jog psichoanalizei moksliškumo vainikas nei siektinas, nei priimtinas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: A. Griinbaumas; A. Gruenbaumas,Adolfas; Flax, Jane; J. Flax; Maxwell, Nicholas; Mokslo filosofija; N. Maxwellas; Neurozė; Popperis, Karlas; Psichoanalizė; Psichoterapija; Sivik, Tatjana; T. Sivik; A. Gruenbaum, Adolfas; A. Grünbaum; Flax, Jane; J. Flax; Maxwell, Nicholas; N. Maxwell; Neurosis; Philosophy of science; Popper, Carl; Psychoanalysis; Psyhoterapy; Sivik,Tatjana; T. Sivik.

ENAuthorities of the philosophy of science K. Popper and A. Grünbaum jointly repudiated the potential status of psychoanalysis as scientific edifice, though for particular methodological reasons. Psychoanalysis is widely considered pseudoscientific in the tradition of analytical philosophy, despite significant decrease of rationalism and positivism influence on philosophical discourse. However, during the last few decades moderate approaches of scientific knowledge evolved and appropriate socio-cultural and intellectual medium emerged respectively, proposing particular therapies of post-freudian psychoanalysis for the philosophy of science itself, since it allegedly suffers from certain ideological and methodological neuroses. Some authors, while offering certain remedies for academic discourse insist on scientific status of psychoanalysis, others are assured that scientific status for psychoanalysis is neither necessary nor acceptable. [From the publication]