Tarp "Theosis" ir "Psychosis": indų misticizmas psichoanalitinėje paradigmoje

LTPsichoanalizės vaidmuo Pietų Azijos kultūrų tyrimų kontekste, ypač religinio patyrimo srityje, yra itin reikšmingas. Apžvelgdamas paties S. Freudo indėlį formuojant klasikinį psichoanalitinį mistinio suvokimo modelį straipsnio autorius kelia tikslą atsakyti į klausimus: Ar analizuojant mistinį indų patyrimą jau sugebama išsivaduoti iš siaurų psichoanalizės redukcionizmo rėmų tokias patirtis patologizuojant, vertinant kaip regresiją, narcisizmą, didybės maniją, užspaustų traumų ir primityvaus infantilumo išraišką? Kokios išryškėja naujos psichoanalitinės hermeneutinės strategijos. Šiai kultūrologinei ir tipologinei misticizmo tyrimų raidos analizei pasirinkti kelių įtakingų tyrėjų - J. Massono, S. Kakaro, J. Kripalo, G. Obeyesekeres - darbai skirti konkrečioms psichobiografijoms (ypač Ramakrišnos) ir teorinėms psichoanalitinėms misticizmo tyrimų prieigoms. Kaip parodė atlikta analizė, kai kurie šiuolaikiniai psichoanalizės teoretikai skatina dialogą tarp psichoanalizės ir pokolonijinės antropologijos ir vis garsiau kviečia įveikti psichologinio universalizmo ir kultūrinio reliatyvizmo kraštutinumus. Nors vis dar gaji išlieka klasikinė mokykla (Freudas, Massonas, Silas) misticizmą interpretuojanti kaip regresyvų, gynybinį ir patologinį, adaptacinė psichoanalizės kryptis (Kakaras, Kurtzas, Obeyesekere) iškeldama patologines konkrečių mistikų tendencijas ir nekeldama klausimo apie transcendenciją, teigia pozityvią, „terapinę“ misticizmo prasmę. Dar kiti (Kripalas, Rolandas), pripažindami patologinius ir adaptacinius misticizmo elementus formuoja naujus teorinius kultūrinius modelius, įgalinančius dialogą su transcendencija ir noetiniais mistikų pareiškimais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Freudas, Sigmundas; Hinduizmas; Hunduizmas; Kakaras, Sudhiras; Misticizmas; Psichoanalizė; Religijos psichologija; Sigmundas Freudas; Surhiras Kakaras; Freud,Sigmund; Hinduism; Kakar, Sudhir; Mysticism; Psychoanalysis; Psychology of religion; Psychopathology; Sigmund Freud; Sudhir Kakar.

ENPsychoanalysis has played a surprisingly major role in South Asian studies. In response to a classical Freudian psychoanalytic narrative on mysticism in which spiritual experiences and practices have been viewed as regressive and/or psycho-pathological in Hindu studies personified by J. Masson and N. Sil, a new Freudian narrative has emerged in the past decades. Much of it is centered on South Asian studies, particularly but not exclusively on major Hindu spiritual figures: Swami Vivekananda, Mahatma Gandhi, Sri Ramakrishna. Those who have contributed most directly to this new psychoanalytic perspective are Sudhir Kakar, Jeffrey Kripal, Gananath Obeyesekere, Alan Roland and William Parsons. They all agree that religious, mystical experiences are valid in and of themselves but all assert that these experiences can at least be partially if not fully explained by psychoanalytic considerations. An attempt is made in present paper to look at the development of psychoanalytical study of mysticism. To what extent do these studies avoid the multiple pitfalls of applied psychoanalysis? What is the place of sexuality and sensuality, as well as of psychopathology, in Hindu’s spiritual aspirations and motivations, practices, and experiences as they are reflected in the works of above mentioned psychoanalysts? It is really necessary to understand the nature and origins of mystic’s psychosis in order to make any sense of his theosis?.In my analysis of their works I do state that it is highly questionable whether spiritual aspirations, practices, and experiences essentially involve regression. The contemporary investigation of altered states has raised question: the extent to which existing psychoanalytic models account for the deepest levels of mystical subjectivity. The facile interpretations of the unconscious from textual material, authoritative assertions that the regressive and psychopathological or defensive motivation over the spiritual, an easy collation of the homoerotic with homosexuality lured them onto the shoals of narrow psychoanalytic reductionism. It is one thing to allow space for pathological, adaptive, and even transformational elements in mysticism and quite another to reduce all mysticism to pathology. Sensitivity is demanded to how mystical therapies, similarly embedded in a culturally specific symbolic universe, contain potentially radically different views of self, health, and development. It is a future goal of the field of psychoanalysis to avoid the caricatures of ecstatic experience still often found in moden psychobiographies and analysis of religion, and to develop a broader model of the self which can incorporate transcendent we well relational forms of mystical experience from diferent cultural milieux. [From the publication]