Sielos polėkiai ir nuopoliai: keletas paralelių tarp Platono ir Freudo

LTStraipsnyje išryškinamos paralelės tarp platoniškosios žmogaus sielos sampratos ir froidiškojo žmogaus psichikos supratimo. Parodoma, kad jau Platono tekstuose, ypač dialoguose Faidras, Valstybė ir Timajas, esama įžvalgių pastebėjimų, kuriuos galime laikyti kai kurių Freudo psichoanalizės idėjų nuojauta. Nors yra žinoma, kad Freudas, kuris buvo baigęs prestižinę gimnaziją, visą gyvenimą domėjosi senovės graikų literatūra, filosofija, antikine mitologija (tai, beje, rodo ir aplinkybė, kad mąstytojas savo išsamiai tyrinėtą žmogaus psichikos kompleksą įvardijo būtent Oidipo komplekso vardu, tuo paliudydamas puikų graikų mitų ir dramos išmanymą) bei apskritai klasikinės (ir ne tik klasikinės) senovės dalykais, be to, nors Freudo biografai yra pabrėžę jo išskirtinį dėmesį Platonui, o kai kurios Freudo idėjos labai primena analogiško turinio Platono pažiūras, matyt, nereikėtų tiesmukai tvirtinti, jog kurdamas psichoanalizę Freudas nebuvo originalus, juo labiau manyti, kad daugelį savo teorijos elementų jis paprasčiausiai perėmė iš Platono. Vis dėlto tam tikra, kad ir netiesioginė, šio graikų filosofo įtaka psichoanalizės tėvui akivaizdi.Net ir tuo atveju, jei pasirodytų, kad paralelės tarp Platono ir Freudo tėra tipologiniai panašumai, neleidžiantys įtarti jokių tiesioginių (genetinių) įtakų, pats tokių paralelių egzistavimas kai kurių kertinių Freudo psichoanalizės idėjų filosofinį ir apskritai teorinį svorį sustiprintų dar ir iškiliausio Vakarų mąstytojo autoritetu: kitaip tariant, jei Platonas ir Freudas dinaminę žmogaus sielos sandarą ir sudėtingą, pačiai sielai neskaidrų jos gyvenimą iš tiesų suvokė taip panašiai, kaip kad atskleidžia jų abiejų tekstai, tuomet, jei pripažįstame Platono autoritetą, ir Freudo psichoanalizės neturėtume laikyti iš piršto laužta teorija. Net jei Freudo psichoanalizei nebūtų pripažintas pakankamai verifikuotos mokslinės teorijos statusas, froidiškoji psichoanalizės versija vis tiek išliktų įdomi ir vertinga kaip filosofinė teorija ar hipotezė, solidžiai paremta ne tik klinikiniais stebėjimais, bet ir paties Platono autoritetu. Kartu straipsnyje parodomi ir tam tikri skirtumai tarp platoniškosios ir froidiškosios sielos sampratų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Ego; Freudas, Sigmundas; Geidžiantysis sielos pradas; Id; Mokslinės psichologijos projektas; Narsusis sielos pradas; Pasąmonė; Platonas; Psichoanalizė; Siela; Sielos samprata; Sielos strūktūrinės dalys; Sigmundas Freudas; Superego; Svarstantysis sielos pradas; Sąmonė; UI; Ambitious (volitional) part of the soul; Appetitive (instinctual) part of the soul; Conscious; Deliberating (rational) part of the soul; Ego; Freud, Sigmund; Id; Plato; Psychoanalysis; Sigmund Freud; Soul; Structural parts of the soul; Superego; The Project for a Scientific Psychology; The conscious; The unconscious; Unconscious; Understandins of human soul.

ENThe article discusses some parallels between Plato’s understanding of human soul and Freud’s theory of mans mental structure. The relevant Platonic texts are the Phaedrus, the Republic, and the Timaeus, while the relevant Freudian treatises are the Project for a Scientific Psychology (1895), the Interpretation of Dreams (1900), the Beyond the Pleasure Principle (1922), and The Ego and the Id (1923). By far the most important of Freuds writings which are relevant to our analysis are the Project and the Beyond the Pleasure Principle. In the Phaedrus, Plato pictures the soul as constituted of three parts, or dynamic centres, namely, the deliberating (rational) part (fo logistikon, or to logikon), the ambitious (volitional) part {to thumikon), and the appetitive (instinctual) part (fo epithumėtikon). The Republic and the Timaeus reflect very similar understandings of man’s soul. As if following in Plato’s footsteps, Freud, in the Beyond the Pleasure Principle, very similarly construes man’s mental structure as constituted of three parts: the Id (which roughly coincides with the to epithumėtikon of the Phaedrus), the Ego (which has the traits of both to logistikon and to thumikon), and the Superego (which mostly, yet not completely, coincides with to logistikon). It is shown that, despite the fact that Freud agrees with Plato that man’s soul, or psyche, has three structural parts, there are also some important differences between Platonic and Freudian views about which part - rational or volitional - is the true centre of man’s self: for Plato, the true seat of the self is, without doubt, the to logistikon, which is the strictly rational part of the soul, while for Freud, the true locus of mans self is the Ego.It is important to note that, for Plato, the to logistikon part, which is the highest element of human soul, is (if we are to speak about it in Freudian terms) fully conscious, or rational (which, of course, is a simple tautology when speaking about the rational, by definition, part of the soul), while for Freud, the Superego (which roughly corresponds with Plato’s to logistikon) is partly unconscious (or sub-conscious), and only the Ego (which combines both rational and volitional forces of human psyche - and in this sense is not strictly, or completely, rational as is the case with Platonic to logistikon) is by far the most conscious part of human soul. Therefore, despite the fact that the Superego is placed „above“ (super) the Ego, it has much in common with the Id in that both these structural elements of human psyche are connected with the unconscious (or sub-conscious), and in that respect are placed „below“ (sub) the Ego. The author of the article argues that these parallels between Platonic and Freudian understandings of man’s mental structure are, as we can judge, mostly typological in nature, yet in this Freudian theory there may as well be some indications of direct (genetic) Plato’s influence on Freud. If the hypothesis of some direct influence turns out to be true, there would be nothing strange in some Freudian borrowing from Plato, having in mind that Freud, who had a solid classical education, was an admirerer of Plato and Classical Antiquity in general. [From the publication]