Atminties industrijos: prisiminimo estetika ir etika

LTStraipsnyje gvildenami esminiai vartojimo kapitalizmo bruožai, kurie būdingi tiek vis labiau tapatumus vartojančiam subjektui, tiek naujųjų medijų produktams. Svarbiausiomis tokios jungties plotmėmis laikomas dizainas ir rinkodara. Kadangi atminties industrijos yra šiuolaikinio kapitalizmo apraiška, tad ir joms būdingi to kapitalizmo bruožai. Gvildenama vartojančio subjekto "struktūra", aiškinantis, kokios yra medijų savybės ir kaip jos padeda užvaldyti vartojančio subjekto sąmonę ir įtvirtinti savą temporalumą. Svarstoma, kaip šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis veikia atmintis ir prisiminimas, kokiais būdais reiškiasi ir kaip formuoja žmogaus tapatumą. Naujosios medijos sumenina laikinę sąmonės, atminties ir suvokimo struktūrą, tačiau tas meniškumo aspektas (kinematografiškumas ir poetinės bei estetinės duomenų savybės, tų savybių apdirbimo logikos pobūdis) jau yra rinkodarinis dizainiškas prekinis, tad plokštuminis, nes meno suvokėjo, kaip meno vartotojo, sykiu ir jo produkuotojo, sąmonėje nebelieka transcendavimo (vertikalios ar ekstatinės) patirties galimybės. Moderniajam subjektui vis labiau išsicentruojant, kyla klausimas, kaip toks subjektas įsivaizduoja įsipareigojantį teisingą prisiminimą, kaip jis įsipareigoja tiesos apie praeitį sakymui? Be tiesos sakymo neįsivaizduojamas ir teisingumas vertinant praeities įvykius. Tačiau ką reiškia sakyti tiesą ir jai įsipareigoti "post-tiesos" būvio sąlygomis, apie kurias vis labiau kalbama ir filosofinėje literatūroje? Jei šiuolaikiniam subjektui tiesos imperatyvas nebegalioja, nes įsivyravo visų nuomonių lygybės ir pagarbos visų nuomonėms, išskyrus tam tikrus numatytus atvejus, politika, kas ir kaip nustato etines atminties industrijų produktų vartojimo gaires?.Svarstant šiuos klausimus pasitelkiamos Michelio Foucault ir Paulio Ricoeuro įžvalgos, taip pat atkreipiamas dėmesys ir į su istorijos multimedijiniu dabartinimu susijusias etines problemas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atminties institucijos; Dizainas; Estetiškumas; Kapitalizmas; Naujosios medijos; Prisiminimo etika; Rinkodara; Tapatumas; Temporalumas; Vartojantis subjektas; Aesthetics; Capitalism; Consumptive subject; Design; Ethics of remembrance; Identity; Marketing; Memory industries; New media; Temporality.

ENThe article discusses the essential characteristics of consumptive capitalism, which are typical of both consumptive subjects and new media products. Design and marketing are considered the fundamental dimensions of this link. As memory industries are an expression of contemporary capitalism, therefore they are characterised by the features of that type of capitalism. The "structure" of the consumptive subject is discussed, trying to explain what the qualities of these media are and how they help in controlling the consciousness of the consumptive subject, entrenching their own temporality. The questions of how memory and remembrance operate under the conditions of contemporary capitalism are raised, the ways in which they are expressed and how ones identity is formed. New media bring an aesthetic quality to the temporal structure of consciousness, memory and understanding, however this aesthetic aspect (the cinematic and poetic/aesthetic qualities of data, the nature of the logics behind the processing of these qualities) is already embedded in marketing, design and products, and thus it is superficial, as there are no more opportunities for transcendent (vertical or ecstatic) experiences to remain in the consciousness of the person perceiving this art, as an art consumer and at the same time, its producer. As the modern subject becomes less and less centred, the question arises, how does this subject imagine a committed, correct memory, how do they commit to telling the truth?.Without telling the truth, we cannot imagine being right in assessments of past events. However, what does it mean to say the truth, and to be committed in the conditions of a "post-truth" existence, something which is being discussed more and more often in philosophic literature? If the imperative to say the truth is no longer valid for the contemporary subject because an equality among all opinions and respect for all opinions has come to prevail, except for certain cases, then who determines the consumption guidelines for the ethics of remembrance industry’s products, and how? When discussing these questions, the author referred to the insights of Michel Foucault and Paul Ricoeur, also drawing attention to the ethics related to the modernisation of history via multimedia strategies. [From the publication]