LTRecenzijoje aptariama Kristupo Saboliaus knyga „Materija ir vaizduotė. Hibridinė kūryba tarp meno ir mokslo“, 2018 m. išleista Vilniaus universiteto leidykloje. XXI a. mokslas siekia pasukti nauju keliu, kur jo galimybes ribos tik vaizduotė. Hibridiškumą derėtų suvokti kaip laikiną, negalutinę koncepciją, skirtą nustatyti modernistinės mąstysenos simptomus ar anomalijas. Hibridinės mokslinės, technologinės, architektūrinės ir meninės praktikos į šiandienos žmonijos problemas bando atsakyti nekonvenciniais inžineriniais išradimais, menine išmone ir dizaino sprendimais. Naujos mokslo sąvokos, tokios kaip antropocenas, transhumanizmas, panpatirtis, sintetinė biologija ir kitos peržengia tarpdiscipliniškumo ribas. Knygoje pateikiami meno projektų pavyzdžiai aktualizuoja antropoceno raišką. Siekiant plėtoti posthumanizmo idėjas, reikšminga knygoje aptariama antietika, kaip mąstymo, įsitikinimų sistema, kuri gali pažeisi priimtinas žinių sistemas. Knygoje daug dėmesio skiriama mokslo ir meno jungtims, kurios kokybiškai pratęsia kituose kontekstuose aktualizuotas mintis. Hibridinė kūryba nurodo į žmogaus norą kurta savo būties-čia aplinką, užpildant ją egzistenciniu buvimu. Tai savotiškas mokslo perkūrimas, kai hibridinė kūryba apsaugo nuo svarstymo, kaip kartojimo, ir kūrybos, kaip gamybos. Hibridine kūryba grindžiamos naujosios mokslo kategorijos stiprins vizionierišką mąstymą., o hibridinė kūryba bus optimaliausias būdas siekti prognozuojamų kardinalių pokyčių.