Šeduvių dainos

LTKiekviena liaudies meno gyvavimo teritorija nėra izoliuota nuo aplinkinių. Tradiciniai darbo papročiai, pasakojamoji tautosaka, liaudies menas, kalbos tarmė ir kt., taigi ir dainos buvo būdingos tam tikrai etninei sričiai. Išskirti vien tik Šeduvos ir jos apylinkių dainuojamąjį folklorą iš viso šiaurės Aukštaitijos dainų konteksto yra netikslinga, nes jis turi aukštaičiams bendrų stilistinių ypatumų. Tačiau šeduvių dainų melodijos (poetinių tekstų tipai visada paplitę plačiau), jų derminė sąranga, dainavimo stilius, dainininkų balsų tembrai ir kiti atlikimo niuansai turi būdingų lokalinių savitumų. Šiuo atveju remsimės buvusio Šeduvos valsčiaus kaimų muzikinio folkloro užrašymais, kurie, gaila, nėra tokie turtingi kaip daugelio kitų etninių sričių. Dainų analizė ir lyginimai nėra šio straipsnio tikslas (šiek tiek plačiau apie šeduvių dainavimą žr. kn. „Tetirvins subilda"1). Čia pateiksime užfiksuotąją tradicinę dvasinės kūrybos palikimo dalį, skelbdami vertingesnes, ryškesnių dainininkų ir retesnių žanrų dainas, kurių originalumą lemia ne tik melodijų ypatumai, savita dainuosena, bet ir poetinių tekstų tarmiškumas. [Iš straipsnio, p. 363]Reikšminiai žodžiai: Liaudies dainos; Tautosaka; Šeduva; Tautosaka; Melodijos; Giesmės; Folk songs; Folklore; Šeduva; Melodies; Psalms.