Žemaičių vyskupystės muziejaus kultūrinio diskurso vizija ir muzikinis paveldas
LTŠiuolaikinis muziejus - tai arena arba scena, kurioje vyksta kultūrinis veiksmas, stebimas žiūrovo. Veiksmo veikėjai - eksponatai, scenografija - muziejinis interjeras ir architektūra, kalba - nebe paviršinis pasakojimas, bet naratyvi (t. y. struktūrinė (kai tam tikra tvarka dėliojami įvykiai, jungiami į temas, suteikiama svarba pasakotojui ir pasakojimo manierai) bei diskursyvi (prasmingas, rišlus, išplėstas minties apie kurį nors dalyką reiškimas, apimantis muziejaus ir lankytojo (adresato ir adresanto) bendravimo santykį, priklausomą nuo konteksto). Diskursas apima tekstą ir jo interpretaciją šiam bendravimo procese, todėl tampa daugiasluoksnis ir daugiakalbis pasakojimas, kurio atskleidžiamas rezultatas kaskart vis kitas, priklausomas nuo lankytojo, kaip tų kalbų "mokėtojo", taip pat ir muziejininko, kaip tarpininko, dalyvaujančio, tarkime, gido vaidmenyje. Taigi, ne vien muziejus su savo diskursu, bet ir subjektyviosios duotybės tampa atsakingos už pažinimo kryptį bei įsisavinimo kokybinį rezultatą. Jei santykis tarp pasakotojo ir lankytojo/žiūrovo arba tarp diskurso ir suvokėjo pasieks dialogą, tai reikš tikslo sėkmę. [...]. [Iš straipsnio, p. 59]Reikšminiai žodžiai: Muziejus; Muzikinis paveldas; Muzikinė paveldas; Vizija; Vyskupystės muziejus; Žemaitija (Samogitia); Žemaičių vyskupija; Diocesan Museum; Museum; Musical Heritage; Samigitian diocese; Samogitia; Vision.
ENThe article introduces the idea to create an exposition, actively using a specific musical heritage of a museum, which should be modernized in the future. The author declares that the educational mission of the Samogitian Diocese Museum should cover the areas of history, art and music and represent the sacred Lithuanian heritage of the region. He clarifies why connection to the tradition with new cultural objects can be fundamentally unique. It is discussed what kind of speech and what kind of forms of it are possible in the museum exhibition, as well as the relations between the specific museological and musical languages. The author claims that music, its heritage and the sound culture tradition are given the role of a correlation factor connecting the narrative structures in this museum. The possible relationship between this synthetic language and the recipient, who is a visitor of the museum and user of the cultural services are also discussed. Finally, author puts up an idea that the museum should seek to establish a cultural dialogue with the visitor by reaching the maximum goal - the visitors self-reflection. [From the publication]
