Meno autonomija ir demokratija Lietuvos kultūros politikoje

LTMeno autonomija, suprantama kaip meno kūrimo, sklaidos ir finansavimo organizacijų nepriklausomybė nuo politinių institucijų, yra vienas svarbiausių kultūros politikos principų demokratinėse šalyse. Meno autonomijos idėja yra pagrįstas Jungtinės Karalystės ir Skandinavijos šalių kultūros politikoje veikiantis „pagarbaus atstumo“ modelis, kurį kaip siektiną rezultatą Europos tarybos ekspertai rekomendavo ir Lietuvai bei kitoms Rytų Europos šalims, po Sovietų Sąjungos žlugimo reformavusioms savo kultūros politikos sistemas. Lietuva prie šio modelio perėjo 2012–2013 m., įsteigusi Lietuvos kino centrą ir Kultūros tarybą. Tačiau, stebint Lietuvos politinės valdžios reakciją į kai kuriuos pastarųjų metų Lietuvos kultūros įvykius, galima teigti, kad meno autonomija kaip idėja ir kultūros politikos norma Lietuvoje nėra įsitvirtinusi. Šio straipsnio tikslas – apibūdinti meno autonomija pagrįstos kultūros politikos ypatybes bei jos demokratiškumo formas ir išanalizuoti pastarųjų metų Lietuvos kultūros politikos aktualijas meno autonomijos ir demokratijos santykio aspektu. Straipsnyje remiamasi mokslinės literatūros ir spaudos straipsnių bei politinių dokumentų kokybine turinio analize. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Meno autonomija; Demokratija; „Pagarbaus atstumo“ principas; Lietuvos kultūros politika; Kultūros organizacijų valdymas; Autonomy of art; Democracy; Arm’s length principle; Lithuanian cultural policy; Governance of cultural organizations.

ENAutonomy of art understood as the independence of the art creation, dissemination and funding organizations from political institutions is one of the most important principles of cultural politics in democratic countries. The idea of artistic autonomy is the basis of the ‘arm’s length’ cultural policy model that works in the United Kingdom and Scandinavian states and which had been recommended by European Council experts to Lithuania and other Eastern European countries while reforming their cultural policy after the collapse of the Soviet Union. Lithuania finished the transition to the model in 2012-2013 when the Lithuanian Film Centre and the Council for Culture had been established. However, the reaction of Lithuanian political authorities to some of the recent cultural events in Lithuania show that the autonomy of art as an idea and norm of cultural policy has not been working in Lithuania. The aim of this article is to describe the idea of the autonomy of art in cultural policy and to analyse several actual issues of Lithuanian cultural politics in the aspect of the relationship between the autonomy of art and democracy. The article is based on the analysis of scientific literature, press articles, and political documents. [From the publication]

• Kokia demokratija, koks kapitalizmas? : pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu / Zenonas Norkus. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2008. 742 p.
• "Pagarbaus atstumo" principas Lietuvos kultūros politikoje / Audronė Rimkutė. Respectus philologicus. 2014, Nr. 25 (30), p. 227-243.
• Už kokią Lietuvą kovojame, kai kovojame dėl memorialo kovotojams už Lietuvos laisvę? / Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė. Politologija. 2022, Nr. 2 (106), p. 53-88.