LTStraipsnyje nagrinėjami gimtosios kalbos ir žodžio laisvės idėjų santykiai. Pateikiama asmeninės ir kitų žmonių patirties pavyzdžių, kurie iliustruoja psichologines traumas, kilusias praradus ryšį su gimtosios kalbos aplinka. Analizės išvadose pateikiamas siūlymas papildyti plačiai vartojamą negatyvią žodžio laisvės sampratą, pasak kurios, žodžio laisvei grėsmę kelia išoriniai suvaržymai, tam tikra pozityvia žodžio laisvės idėja, kad norint garantuoti žodžio laisvę, būtina pašalinti ir vidinius apribojimus užtikrinant tvarumą (a) kalbinės kompetencijos („kas“), (b) kalbinės bendruomenės („kam“), (c) kalbėjimo turinio („apie ką“). Šie žodžio laisvės aspektai galėtų ir turėtų būti suvokiami kaip lituanistikos ir humanistikos raisons d’être ir šių mokslo sričių strateginiai tikslai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Žodžio laisvė; Gimtoji kalba; Lituanistika; Humanistika; Freedom of speech; Native tongue; Studies of Lithuanian culture; Humanities.
ENThe article explores relationships between the concept of a native language and the idea of freedom of speech. A number of examples from personal experience and experience of other people is provided in order to illustrate psychological trauma of loosing one’s connection with native linguistic environment. Analysis concludes with a suggestion to complement widely used negative definition of freedom of speech as freedom of expression without external obstacles with a positive definition of speech, which would refer to elimination of inner impediments for act of meaningful speaking. According to this definition of freedom of speech, three elements are required for its realization: a) personal competence of speaking (the “who”), a) availability of viable linguistic community (the “with whom”) and c) availability of meaningful content (the “about what”). It is suggested, that it is exactly these three elements of freedom of speech that should be regarded as justification and strategic objectives for humanities and studies of Lithuanian culture. [From the publication]