LTStraipsnyje siekiama rekonstruoti pokario sovietizacijos procesus, remiantis pirmojo sovietų Lietuvai skirto vaidybinio filmo „Marytė“ (rež. Vera Strojeva, 1947) analize. Tyrimu atskleidžiamos naujai okupuotos visuomenės indoktrinavimo formos ir jų poveikis stalinizmo metais. Analizuojamas kino kūrinys buvo sudėtinė platesnės ideologinės programos dalis, todėl filmo analizė padeda geriau suvokti šios programos užmojus, lokalizacijos strategijas, visuomenės mobilizavimo metodus ir skverbimosi galimybes ne tik lietuviškajame kontekste, bet apskritai vadinamuosiuose „sovietiniuose Vakaruose“ ar SSRS vakariniame „paribio“ regione. Straipsnyje rekonstruojami filmo naratyvo, jo kūrimo, sklaidos ir vertinimų kontekstai. Filmo teksto analizės lygmenyje bandoma atsakyti į klausimą, kokios įsišaknijusios kultūrinės metaforos ir pasakojimai buvo naudojami konstruojant naujas ideologemas. Rekonstruojant filmo kūrimo, sklaidos ir vertinimų kontekstus, dėmesys kreiptas į SSRS kino gamybos procesus, į tai, kiek dėmesio filmui teikta lokaliame lygmenyje, kokių kino sklaidos sunkumų ir vertinimų šis filmas patyrė. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sovietizacija; Kinas; Lietuvių filmai; Sovietization; Cinema; Lithuanian film.
ENThis article analyzes post-war Sovietization through the prism of the first feature film made in Soviet Lithuania – Marytė – directed by Vera Strojeva and released in 1947, revealing the intention, process and outcome of propaganda in the newly occupied society under Stalinism. As the culture of cinema was part of a broader ideological endeavor, the analysis of this film helps to understand developments across the new Soviet western borderlands. This article reconstructs the context of the narrative of the film, its creation, dissemination and evaluation. The central character of the film is a Soviet Lithuanian war hero – a young female partisan captured and shot in the area of her native Zarasai. The authors analyze the construction of this protagonist in the film following the classical Soviet archetype of the young female “war saint”, similar to the Russian Zoya Kosmodemjanskaja. The choice of a female protagonist for the promotion of the “new Soviet subject” in the recently occupied territory is significant and may be interpreted as a deliberate attempt for encouraging a more sympathetic identification with the Soviet interpretation of history – especially in a country where an anti-Soviet partisan struggle was still taking place. The authors also demonstrate how well-established national and cultural metaphors and narratives were used in constructing a new ideology, considering the focus of this movie on the local level, the cinematic difficulties encountered and the critical reviews. The study employs interdisciplinary methodological tools that demonstrate the benefits of the cultural analysis of text and context. [From the publication]