LTŠis straipsnis yra skirtas aptarti pagrindinius (bazinius) mokslo ir studijų politikos principus, įrašytus į galiojančią (nuo 1992 metų) Lietuvos Respublikos (toliau – LR) Konstituciją, taip pat jų versijas, pritaikytas politikos bei valdymo praktikai ir įrašytas į pokonstitucinius teisės aktus – įstatymus, aukštųjų mokyklų statutus ir kt. – ir pabandyti atsakyti į klausimą, ar šių principų formuluotės yra adekvačios nacionaliniams LR interesams, deklaruojamiems mokslo ir studijų politikos tikslams bei realioms galimybėms jų siekti. Sykiu tai būtų bandymas atsakyti ir į antroje straipsnio pavadinimo dalyje suformuluotą klausimą. Bemaž tris dešimtmečius tebesitęsiančios ir nesibaigiančios šios sferos reformos, atvirai tiek visuomenės, pačios akademinės bendruomenės, tiek valdžios nuomonės ir vadinamųjų ekspertų vertinimų lygmenyje deklaruojama nepatenkinama mokslo ir studijų sistemos būklė, jos veikimo kokybė rodo, kad turėtų būti kažkas negerai mokslo ir studijų politikos formavimo ir įgyvendinimo grandinėje, kitais žodžiais, procese, ir galbūt procesą lemiančiuose politikos principuose ar jų taikymo praktikoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mokslo ir studijų politika; Mokslo ir studijų politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmas (modelis); Aukštosios mokyklos (universiteto) reforma; Mokslo, tyrimų ir dėstymo (akademinė) laisvė; Policy on scholarship and studies; Mechanism (model) of forming and implementing this policy; Reforming institutions of higher education (universities); Academic freedom of scholarship, research, and teaching.
ENThis article reviews the basic principles of policy concerning scholarship and studies written into the Constitution of the Republic of Lithuania in force from 1992 as well as the versions of these principles adapted to the practice of policy and administration and written into post-constitutional legal acts (state laws, college and university by-laws, etc.). Is the way these principles are formulated adequate to the interests of the Republic of Lithuania, to the declared goals of policy concerning scholarship and studies, and to real possibilities of attaining these goals? Answering this question is tantamount to answering the question raised in the second half of this essay’s title. Nearly three decades of continuing and never-ending reforms as well as the openly declared inadequate quality (both on the level of relevant social circles and the academic community and the level of government opinion and valuations by so-called experts) of the way scholarship and studies are constituted and operate show that there must be something wrong with the process of forming and implementing the policy of scholarship and studies and perhaps also in the political principles that undergird this process, or in their practical application. [From the publication]