LTStraipsnio tikslas – įvertinti, kaip Kauno apylinkių dvarviečių istorija, materialusis paveldas ir kultūrinės tradicijos buvo traktuojamos XX a. ketvirtojo dešimtmečio lietuviškoje publicistikoje bei kituose panašaus pobūdžio šaltiniuose. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Kauno apylinkių dvarų gyvenimui carų valdžios laikotarpiu populiariuosiuose XX a. ketvirtojo dešimtmečio laikinosios sostinės praeities pasakojimuose buvo skiriama neproporcingai mažai dėmesio, pateikta labai fragmentiška informacija. Tokią situaciją istoriografijoje lėmė siekis aktualizuoti atgimusiai valstietiškai tautai pasitikėjimą savimi įkvepiančius, vienijančius herojinius lituanistinius siužetus, paraštėje paliekant visą „svetimą“ kontekstą, bylojusį apie patirtą socialinę ir tautinę priespaudą. Kauno apylinkių dvarviečių likimas laikinosios sostinės laikotarpiu įvairaus pobūdžio publikuotuose šaltiniuose dažniausiai buvo traktuojamas be sentimentų, neakcentuojant paveldosaugos reikšmės. Vyravo nusistatymas nuoskaudų kupiną „dvarininkišką praeitį“ tiek materialine, tiek mentaline prasme ryžtingai keisti pažangia „miestietiška dabartimi“. Manyta, kad dvarų žemė, pastatai ir kitas turtas pirmiausia privalo tarnauti plačiosios visuomenės interesams, Kauno lietuvėjimui ir klestėjimui. XX a. ketvirtojo dešimtmečio lietuviškoje visuomeninėje mintyje tam tikros „naujųjų Kauno ponų“ ydos neretai būdavo kildinamos iš siekio pamėgdžioti nykstančio senojo kilmingų dvarininkų sluoksnio gyvenimo būdą, elgesio modelius. Sarkastiškos, o kartais ir pakankamai piktos socialinės kritikos smaigalyje dažniausiai atsidurdavo laikinosios sostinės elito polinkis pirkti dvarus, samdytis tarnus, demonstruoti prabangą, rengti įmantrias puotas, paniekinamai žvelgti į „prastuomenę“. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dvarvietės; Istoriniai pasakojimai; Kauno apylinkių dvarvietės; Lietuvos visuomenė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje; Miesto kultūra; Publicistika; City culture; Historical narratives; Lithuanian society in the 1930s; Manors; Manors of Kaunas environs; Publicistic writing.
ENThe present article aims at evaluating how the history, material heritage, and cultural traditions of manors in Kaunas environs were treated in the Lithuanian publicistic writing and other similar sources in the 1930s. The research has revealed that the manors in Kaunas environs during the Tsarist rule were given unproportionally little attention, and very fragmentary information dominated in the popular stories of the past of the temporary capital in the 1930s. This situation was preconditioned by the attempt to focus on heroic literary narratives, which inspired and united the peasant nation, while the “foreign” context about the social and national oppression was not focused on. During the temporary capital period, the destiny of manors in Kaunas environs was viewed without any sentiments and without any emphasis on heritage protection. In various sources, the attitude to change the “landowners’ past” to the “urban present” both from the material and mental perspective dominated. It was believed that the land of manors, buildings, and other property should first serve the interests of the wide society, Lithuanization of Kaunas, and its flourishing. On the other hand, in the 1930s, more attention was paid to the “new Kaunas gentlemen” and their vices, which, as often believed, occurred not only because of vanity but also because of the attempts to imitate the lifestyle and behaviour models of the old nobility. The most sarcastic or, in some cases, sufficiently angry social criticism was mainly expressed towards the inclination of the temporary capital elite to buy manors, hire servants, demonstrate their wealth, organize fancy parties, and view “the common people“ with disdain. [From the publication]