Užpelkių kapinynas Lietuvos pajūrio ir Baltijos jūros regiono kultūriniuose kontekstuose

• Bliujienė, Audronė
• Bračiulienė, Ramunė

LTŠio ne vienerius metus tyrinėto kapinyno medžiaga reikšmingai papildo archeologinių šaltinių bazę ir aktualizuoja šaltinių svarbą mūsų krašto proistorės tyrimuose, nes tyrinėtų pajūrio kapinynų medžiagos skelbimas sustojo peržengus XXI a. slenkstį. Ši mokslo monografija apima 1985, 1987-1990, 1991-1996, 2000 ir 2007 m. archeologinių tyrinėjimų ir Valstybės archeologijos komisijos bylų medžiagą bei gausią atsitiktinių radinių kolekciją, surinktą XX a. 4-9-uoju dešimtmečiais ir patekusią į Lietuvos dailės, Lietuvos nacionalinį, Kretingos ir Šiaulių "Aušros" muziejus. Vykdytų acheologinių tyrimų medžiaga saugoma Lietuvos dailės ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejuose. [Leidėjo anotacija]Reikšminiai žodžiai: Užpelkiai; Kapinynai; Kapai; Radiniai; Laidosena; Kultūra; Archeologija; Baltijos jūros regionas; Užpelkiai; Cemeteries; Findings; Release; Burial customs; Culture; Archeology; Baltic Sea Region.

ENUžpelkiai cemetery is located in the village of Užpelkiai (Kretinga district). Currently, size of the protected area of Užpelkiai cemetery measures to 100.158 m2, or 10.016 ha. The cemetery is situated on a low hill (of which the highest point is 18.7 m Habs), facing east-west orientation. Its settings clearly stand out within the wetland landscape. In 2007, remains of a settlement were found nearby the cemetery. On a microregion scale, the whole archaeological complex is located between rivers Tenžė, Žiba and Brastva. The name "Užpelkiai" was inspired and originated from the setting of coastal plains, meaning a place where wetlands end, or an area between bogs, likely to be dry. As such, this hill was chosen by people as suitable for settling, as well as for burying their tribesmen. The cemetery was designated as an archaeological monument in 1935, whereas stray finds were already being retrieved between years 1932 and 1987. Consistent and systematic archaeological excavations begun in 1985 and were carried out, with some breaks, until the year 2000. [...] The chronological phases of Užpelkiai cemetery were distinguished through the use of methods such as typological classification, artefact seriation, drawing up the plan of cemetery development and radiocarbon dating. Even though none of the mentioned techniques can be used as panacea on their own, when combined they offer a more thorough understanding of chronology and phases of development of this particular, greatly destructed, cemetery. [...]. [Extract, p. 480-481]