Pažaislio vienuolyno sienų tapybos paveikslų restauracijos problemos

LTStraipsnyje analizuojama al fresco bei al secco technika tapytų Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblio sienų tapybos paveikslų restauracijos raida. Siekiama ištirti ir įvertinti Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblio sienų tapybos paveikslų restauraciją paveldosaugos aspektu (aptariama bei vertinama M. A. Pallonio teptukui priklausančių sienų tapybos paveikslų restauracijos istorija, kuri prasidėjo apie 1976 m.). Pažaislio architektūros ansamblio sienų tapybos restauracija vertinama remiantis Lietuvoje galiojančiu Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu bei 1964 m. Venecijos chartija. Vertinant freskų restauravimo kokybę konstatuojama, jog Pažaislyje nuo pat pradžių autentiškumas buvo saugotas. Pati tapyba restauruota korektiškai ir pagarbiai, vengta pridėti tai, ko nėra buvę. Ypač didelio restauratoriaus įsijautimo į menininko vaidmenį neaptikta. Pažaislio freskų autentiškumas (kuris yra lemiamas kriterijus vertinant paveldo išteklius) nekelia abejonių. Kita vertus, šiuolaikinis restauratorius privalo restauraciją pradėti tik nustačius kūrinio „ligos“ diagnozę, o Pažaislyje būta atvejų, kai nesilaikyta esminės nuostatos, kad kūrinys gali būti restauruojamas tik po išsamių tyrimų bei rekomendacijų. Šiuolaikinė italų restauratorių patirtis įrodo, kad labai svarbus kruopštus tapybos paviršiaus valymas ir freskų mokslinio tyrimo metodų (kaip mikrofotografija, makrofotografija, infraraudonųjų spindulių fotografija, apšvitinimas infraraudonaisiais spinduliais, ultravioletinių spindulių fotografija ir kt.) taikymas bei sienų tapybos restauracijos grafinis dokumentavimas.Reikšminiai žodžiai: Pažaislis; Sienų tapyba; Freskos; Restauracija; Pažaislis.

ENThe article analyzes evolution in restoration of wall painted pictures at Pažaislis Monastery architectural ensemble, performed in al fresco and al secco techniques. Authors seek to examine and assess restoration of wall paintings from the perspective of heritage preservation (authors discuss and assess the history of restoration of wall painted pictures created by M. A. Pallonio’s paintbrush, which began around 1976). Restoration of wall paintings at Pažaislis architectural ensemble is evaluated on the basis of Law on Protection of Immovable Cultural Properties, in force in Lithuania, and 1964 Venice charter. Actual paintings are restored correctly and with a degree of consideration: [restorators] avoided adding things that were not there. Authors did not record cases of intense identification with an artist role among restorators. Authenticity of Pažaislis frescoes (which plays a crucial role in assessing heritage resources) is in no doubt. On the other hand, a contemporary restorator must proceed with restoration only after a diagnosis of “illness” afflicting artistic creation is established, while in Pažaislis there were instances, when the principal provision – claiming that artistic creation can be restored only after thorough research and recommendations – was disregarded. Contemporary experience of Italian restorators demonstrates that it is very important to clean painstakingly the surface of a painting and to apply scientific frescoes research methods (such as micro-photography, macro-photography, infrared photography, infrared irradiation, ultraviolet photography and others) as well as graphical documentation of wall paintings restoration.