LTŽydų muziejus Vilniuje, įkurtas 1944 m. rudenį Holokaustą išgyvenusiųjų pastangomis ir jų vadintas „mūsų Luvru“, užėmė ypatingą vietą kolektyvinėje litvakų atmintyje. Tai buvo pirmasis ir unikalus bandymas Rytų Europoje pristatyti nacių ir vietinių kolaborantų vykdytą masinį žydų naikinimą kulkomis ir nacių koncentracijos stovyklų dujų kamerose, kultūrinių ir dvasinių vertybių grobstymą bei išgyvenusiųjų pastangas surinkti ir išsaugoti žydiško paveldo likučius. Muziejus buvo tas savotiškas genius loci – gyva, tiek materialiai, tiek mentališkai įprasminta bendruomenės dalis, kelianti emocijas, teikianti savotišką saugumo jausmą ir skatinanti dialogą. Deja, sovietinė valdžia, neįžvelgusi muziejaus unikalumo ir neįvertinusi jo veiklos svarbos, antisemitinės kampanijos įkarštyje 1949 m. birželį šią atminties instituciją uždarė, o sukauptus rinkinius ir eksponatus išdalijo Lietuvos muziejams ir archyvams, bibliotekoms. Taip žydų istorija, kultūra ir tradicijos, masinio žydų naikinimo tema buvo nustumta į istorijos užribį 40-čiai metų. (De)koduojama dvigubos atminties standartais buvo palaikoma vadinamoji virtuvinių bendruomenių kontratmintis ar gana nykiai viešumoje pasirodanti perdirbta atmintis kaip atsvara hegemoniniam naratyvui. Būtent veikiant pastarajai, 1989 m. rugsėjį buvo atkurtas Lietuvos valstybinis žydų muziejus, kurio pirmoji paroda „Katastrofa“ buvo vienintelė Holokausto paroda buvusiose sovietinio bloko šalyse. Vėliau įgavusi atskiro muziejaus filialo, pavadinto Holokausto ekspozicija, statusą, 2010 m. renovuota, tačiau išlaikiusi pokarinio Žydų muziejaus parodos gaires, ji sulaukia didelio lankytojų dėmesio ir skatina tvarią atmintį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atmintis; Holokaustas; Žydų muziejus; Vilniaus getas; Trauminė patirtis; Įprasminimas; Memory; Holocaust; Jewish museum; Vilnius ghetto; Traumatic experience; Giving meaning to.
ENThe Jewish Museum in Vilnius, founded in the autumn on 1944 upon the initiative of the Holocaust survivors, played a special place in the collective memory of Litvaks. It was the first and unique attempt in Eastern Europe to (publicly) present the massive killings of Jews by the Nazi and local collaborators, primarily by shooting, and by annihilating themat Nazi concentration camp gas chambers, the plunder of cultural and spiritual values, and the efforts of survivors to collect and preserve Jewish heritage remnants. The museum became a certain genius loci, that is, a lively place giving both material and mental meaning to the Jewish community, creating emotions, providing a certain sense of security and encouraging dialogue. Unfortunately, the Soviet government failed to understand the uniqueness of the museum and appreciate the importance of its activities. This memory institution was closed down in 1949, in the midst of an anti-Semitic campaign. The collections and exhibits accumulated in the museum were distributed to Lithuanian museums, archives and libraries. Thus, the Jewish history, culture and traditions and the very theme of mass murder of the Jews were pushed to the margins of history for the period of 40 years.(De)codable with double-memory standards, the so-called counter-memory of kitchen communities or reprocessed memory was rather wretchedly presented in public were maintained as a counterweight to the hegemonic narrative. It was under the influence of the latter that in September of 1989 the Lithuanian State Jewish Museum was restored. The first exhibition named “Catastrophe”, mounted in the newly restored museum, was the only Holocaust exhibition in the former Soviet bloc countries. Later it was granted the status of a separate museum branch, called the Holocaust exposition. Renovated in 2010, the exhibition has retained the features of the post-war Jewish Museum exhibition. As such, it attracts a lot of visitors and encourages sustainable memory. The aim of the article is to introduce the circumstances related to the establishment of the post-war Jewish Museum in Vilnius, distinguishing its peculiarities by demonstrating the attempts and methods of the Holocaust survivors to publicly introduce the traumatic experiences of the community, as opposed to the discourse shaped by the Soviet regime, as well as showing the exclusivity of the memory institution itself in today’s society. [From the publication]