Latvių kalbos tikriniai žodžiai lietuviškai: normos ir jų kaita

LTKitų kalbų tikriniai žodžiai - asmenvardžiai, vietovardžiai ir simboliniai pavadinimai - tai savitas leksikos sluoksnis, kurio įvairovė skatina jo vartosena domėtis įvairių šalių vartotojus. Požiūriui į svetimos aplinkos vardyną įtakos turi kiekvienos kalbos sistema ir kalbininkų nuostatos. Lietuvoje pastaruoju metu galioja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) 1997 metais patvirtintos normos, reglamentuojančios tikrinių žodžių vartoseną skirtingų stilių ir paskirties tekstuose: "5.1. Lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą. 5.2. Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami. Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose) (LKKN 1998:67). Požiūris į kaimyninės ir antrosios gyvosios baltų kalbos - latvių - tikrinius žodžius skiriasi nuo kitų užsienio kalbų: juos visų stilių tekstuose reikalaujama vartoti sulietuvintus. Straipsnyje aptariamos galiojančios latvių kalbos vardyno adaptavimo normos ir jų pasikeitimai, palyginus su anksčiau įtvirtintomis taisyklėmis. Reali vartosena kartais gerokai skiriasi nuo nutarimuose fiksuotų normų - tai lemia tyrimo aktualumą. Tyrimo tikslas - išsiaiškinti normų pokyčius ir jų taikymą dabartinėje praktikoje, o objektas - latvių kalbos tikriniai žodžiai. Tyrimui taikytas analitinis aprašomasis metodas. [Iš straipsnio, p. 42]Reikšminiai žodžiai: Asmenvardžiai; Latvių kalba; Normų kaita; Simboliniai pavadinimai; Tikriniai žodžiai; Vietovardžiai; Change of linguistic norms; Change of norms; Latvian language; Personal names; Place names; Proper names; Symbolic names.

ENIn the present article the valid standards of the writing of the Latvian language onomastics in the Lithuanian language and their changes in comparison to earlier established rules are discussed. The aim of research is to ascertain the changes of standards and their application in contemporary practice; the object of research - the proper names of the Latvian language. Analytical- descriptive method was applied in the present research. The real usage sometimes significantly differs from the standards fixed in the acts - this determines the relevance of research. After the analysis of the standards and examples presented in all three sources of 1986, 1997, and 2004 years, it is possible to state that the approach to the adaptation of some proper names of the Latvian language undergone some changes; for example, the provisions related to the writing of long vowel ē in the Lithuanian language, the change of ending -is to -as in the endings of compound words -kalns, -rags, -ciems, etc. It is not discussed about the combinations with j change in personal names and place names, where there are diphthongs ai, ei, though such usage is still common, for instance, Aja instead of Aija or Kajciemas instead of Kaijciemas. In the rules, some attention is paid to the symbolic names of the Latvian language, however, the standards of their usage are rather undefined. [From the publication]