Kultūros paminklų apsaugos įstaiga Lietuvoje

LTKultūros paminklų apsaugos įstaiga (KPAĮ) Lietuvoje veikė 1940 – 1944 m. Ji tęsė Nepriklausomos Lietuvos valstybinių centrinių paveldosaugos institucijų Lietuvos paveldo organizavimo tendencijas ir būrė savo bendradarbius bei naujus pagalbininkus – apskričių kultūros paminklų apsaugos įgaliotinius, dirbusius visuomeniniais pagrindais. Sovietmečiu skelbtų kultūros paminklų apsaugos įstatymo, lydimųjų aktų, KPAĮ statuso nuostatos buvo pritaikytos iš rengtų Nepriklausomoje Lietuvoje kultūros paminklų apsaugos projektų bei praktinės paminklosaugos. Tad nebuvo tiesmukos kultūros paminklų eksproprijavimo idėjos, o kultūros vertybių, paminklų „paėmimas“ į valstybės globą atitiko Nepriklausomos Lietuvos ir šiuolaikinės Lietuvos paveldosaugos pamatinę nuostatą. KPAĮ veiklos prioritetus lėmė nepastovių lakų, sovietų ir vokiečių laikų okupacijos veiksniai paveldosaugai – tarybų valdžios nacionalizuotų dvarų kultūros vertybių surašymas ir dalies jų saugojimas suvežus į muziejus ir bažnyčių varpų inventorizavimas – praplėtė paveldosaugos Lietuvoje tradicinę evidencijos schemą. Šie prioritetai taip pat pakeitė ir Lietuvos muziejų pobūdį: šalia etnokultūros ženklų atsirado bajorų kultūros atributų, kurie sudarė prielaidas ateityje įvairiapusiškai atspindėti tautos, krašto ar regiono istoriją.Reikšminiai žodžiai: Kultūros paminklų apsaugos įstaiga; Nacių okupacija; Pirmoji sovietų okupacija.

ENThe institution of cultural heritage protection in Lithuania (ICHP) was operating in 1940 – 1944. The institution continued the work of Lithuanian heritage institutions of Independent Lithuania; it also gathered new workers and colleagues – representatives of the heritage protection from various counties, who contributed to this job as voluntary workers. Soviet law on heritage protection, its, articles and ICHP statute regulations and practical experience which existed in Independent Lithuania were applied to the projects. It means that there was no direct expropriation of cultural heritage list, and that cultural heritage which became the state’s property, corresponded to the principal regulation set up in Independent and present-day Lithuania. ICHP performance priorities were determined by the epoch of constant changes, and by the impact of the soviet and German occupation. The inventory of the nationalised property with its cultural heritage carried out by the soviet authorities, the storage of some part of it in museums, and the inventor of the church bells, extended cultural heritage protection concept in Lithuania. These priorities also contributed to changes in the Lithuanian museum management: in addition to ethno cultural heritage, some details of the noble culture occurred, which provided grounds for reflecting the history of a nation, region and land from different angle in the future.