Sprawa Wilna i Ziemi Wileńskiej na łamach „Dziennika Wileńskiego” pod koniec 1918 roku

• Problem of Vilnius and the Vilnius Land in newspaper “Dziennik Wileński” at the end of 1918
• Vilniaus ir Vilniaus krašto klausimas „Dziennik Wileński“ puslapiuose 1918 metų pabaigoje

LTJau pirmosiomis Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo savaitėmis 1918 metų lapkritį Vilniaus ir Vilniaus krašto gyventojai kaltino Varšuvą neryžtingumu sprendžiant šimtmečius čia gyvenusių ir tebegyvenančių lenkų ateities klausimus, apie ką rašė laikraštis „Tygodnik Wileński“, kuris tuo metu buvo vienintelis Vilniaus krašto leidinys lenkų kalba. Iš vienos pusės, laikraštis priminė apie save atgimusiai Lenkijos valstybei, iš kitos pusės, taip „kovojo“ su lietuviais dėl Vilniaus krašto. Pokyčiams Europos žemėlapyje bevykstant, Lietuvos valstybės taryba traktavo Vilnių kaip Gedimino sostinę, tad nepritarė jos perkėlimui į Kauną. Vilniaus laikraštis, išreikšdamas daugumos miesto gyventojų valią, neturėjo abejonių, kad Vilnius ir tuomet plačiai suprantamas Vilniaus kraštas su jam priklausančiomis Dysnos, Lydos, Naugarduko, Ašmenos, Švenčionių ir Naujosios Vilnios apskritimis, turėtų tapti nepriklausomos Lenkijos valstybės dalimi. Jau šimtmečius jie buvo glaudžiai susiję su Lenkijos istorija, o lenkų tautybės atstovai sudarė čia daugumą, pavyzdžiui, 1915 metų duomenimis Vilniuje lietuviai sudarė tik 2,6 proc. visų gyventojų. Kylant grėsmei iš bolševikų Rusijos, buvo organizuojama savigyna (Samoobrona) ir sukviestas Rytų pasienio gynybos komitetas. Vilniaus spaudos organas, vadovaujamas redaktoriaus Jano Obsto, palaikydamas lenkų patriotinę dvasią priminė, kad laisvė niekam neduodama amžiams. Būtent laikraščio „Dziennik Wileński“ puslapiuose 1918 m. gruodžio 31 d. buvo paskelbtas Lenkijos karinis štabo įsakymas dėl Lietuvos ir Baltosios Rusijos gyventojų mobilizacijos. 1919 m. balandžio 23 d. vilniečiai iškilmingai sveikino pergalingus lenkų legionus ir Juzefą Pilsudskį, įteikdami jam miesto vartų raktus. [Iš leidinio]

ENAlready in the first weeks after regaining independence by Poland and Lithuania in November 1918, the people of Vilnius and the Vilnius Land accused Warsaw of hesitancy about the future of Polish people living here for ages, what was widely discussed by “Dziennik Wileński”, the then solely press edition in Polish in Eastern Borderlands. On the one hand, the newspaper reminded the reborn Polish State about their existence and, on the other hand, fought for Vilnius against Lithuanians. In view of the changes in the map of Europe, the Lithuanian National Council – Taryba, not satisfied with its forced move to Kaunas, stood up for the old ex-Giedymin capital of Lithuania. “Dziennik Wileński”, expressing the will of the majority of inhabitants of Vilnius – the town on Wilia – had no doubts that both Vilnius and widely understood Vilnius Land with the counties of Dzisna, Lida, Nowogródek, Oszmiana, Święciany, and Nowa Wilejka should become a part of an independent Polish State. For ages they have been closely connected with Polish history, and the percentage of population of Polish nationality was overwhelming. For example, in Vilnius in 1915 Lithuanians represented only 2.6% of total inhabitants. In the face of the threat from the Bolshevik Russia, the Self-Defence was organised and the Committee for the Defence of the Eastern Borderlands was established. The Vilnius newspaper, headed by editor Jan Obst, sustaining Polish patriotic spirit, reminded that freedom is not given forever. In newspaper “Dziennik Wileński” (31.XII.1918) the mobilization edict of the Polish Command of the Military Region of Lithuania and White Russia was published. On 23.IV.1919 the people of Vilnius solemnly greeted the victorious Polish legions and Józef Piłsudski, handing him over the keys to the city gates. [From the publication]