Walka o szkolnictwo polskie na Litwie (1945–2000)

• Fight for Polish education in Lithuania (1945–2000)
• Kova dėl švietimo lenkų kalba Lietuvoje (1945–2000)

LTLenkų tautinės mažumos kultūra yra neatsiejama lietuvių kultūros dalis, todėl švietimo lenkų kalba apžvalga atlikta bendrame Lietuvos švietimo kontekste. Antrojoje XX a. pusėje lenkų švietimas privalėjo nugalėti du priešininkus. Dėl savo išlikimo ir egzistencijos kovojo su rusifikacija ir lituanizacija. Su pastarąja kovoja iki šiol. Lietuvai įstojus į Tarybų sąjungą, rusų kalba tapo pagrindine ir oficialia kalba jau pirmaisiais pokario metais. Lenkiškos mokyklos buvo uždaromos, o lenkai buvo priversti savo vaikus leisti į rusų mokyklas, kadangi ši kalba buvo jiems labiau suprantama. Nepaprastas aktyvumas bei ryžtas tėvų-lenkų, kurie prašymais ir skundais, nukreiptais į partijų centro komitetus Vilniuje ir Maskvoje, kovojo dėl teisės savo vaikams mokytis gimtąja lenkų kalba, pažadino Komunistų partijos centro komitetą. Galiausiai Maskvos valdžia nesiryžo ignoruoti tokio stipraus ir vienminčio tautinės mažumos sambūrio Lietuvoje reikalavimų ir vietos vyriausybė buvo priversta steigti lenkiškas mokyklas vietovėse, kuriose didžiąją dalį gyventojų sudarė lenkų tautinės mažos atstovai. 1950–1952 m. 297 mokyklos pakeitė ugdymo kalbą į lenkų, 33 mokyklose šalia klasių su lietuvių ir rusų dėstomomis kalbomis atsirado ir lenkų tautybės mokiniams skirtos klasės su lenkų dėstomąja kalba. Dėl lietuvių inteligentijos, įsitikinusios, kad tikrieji lenkai išvyko iš šalies repatriacijos metu, o liko tik katalikų bažnyčios įtakoje esantys lenkakalbiai gyventojai, pasipriešinimo bei pasipiktinimo Vilniaus krašto „polonizacija“, jau po penkerių metų lenkų mokyklų skaičius pradėjo mažėti. 60-aisiais ir 70-aisiais m. Lietuvoje veikė daugiau kaip 300 lenkiškų mokyklų, Naujojoje Vilnioje veikė pedagoginė mokykla ir lenkų mokytojų institutas, ruošiantis mokytojus darbui lenkų mokyklose.Nepriklausomos Lietuvos metai – tai reformų ir nuolatinio švietimo lenkų kalba naikinimo laikotarpis. Vienas iš 1988–1989 m. švietimo sistemos reorganizacijos tikslų buvo pertvarkyti veikiančias trikalbes lietuvių-rusų-lenkų mokyklas bei atskiras lenkų klases nelenkiškose mokyklose į lietuviškas, o lenkų kalbos mokymą jose vietoj gimtosios į užsienio kalbos mokymą. Lietuviškas mokyklas imta steigti vietovėse, kuriose daugumą gyventojų sudarė lenkai. Po 1990 m. suskirstytas ir mokyklų pavaldumas – lenkų ir rusų mokyklos priskirtos savivaldybėms, o lietuvių – vyriausybei; nuo 1999 m. įvesta mokyklų akreditacija. Tačiau tai nepakeitė fakto, kad, jeigu 1988 m. lenkiškose mokyklose mokėsi apie 25 proc. vaikų iš lenkiškų šeimų, tai 2000 m. jų buvo daugiau kaip 60 proc. Poreikis leisti vaikus į mokyklas, kuriose dėstoma gimtąja kalba, buvo nulemtas visų pirma lenkų tautinės savimonės atgimimo, kuris lydėjo ir lietuvių tautinės savimonės atgimimą. XXI amžiaus pradžioje Lietuvoje veikė 122 mokyklos su lenkų dėstomąja kalba, iš jų 40 vidurinių mokyklų, viena A. Mickevičiaus gimnazija Vilniuje bei pradinės ir pagrindinės mokyklos. Dabartinis ugdymas lenkų kalba Lietuvoje atitinka visus kriterijus, jo aukštą mokymo lygį liudija brandos egzaminų rezultatai bei mokymosi tęsimas aukštosiose mokyklose.

ENThe culture of the Polish minority is an integral part of Lithuanian culture, which is why Polish education is considered in the general context of education in Lithuania. In the second half of 20th century, Polish education had to fight two enemies. For its survival and existence, it fought against Russification and Lithuanization – and this is still actual. After joining Union of Soviet Socialist Republics by Lithuania, the Russian language in all national republics became basic and official language just in first post-war years. Polish schools began to close regularly, and Poles were forced to send their children to Russian schools, because that language was more understandable for them. The extraordinary activity and determination of parents-Poles, who through requests and complaints addressed to Central Committees in Vilnius and Moscow, fought for the possibility for their kids to learn in mother tongue language – Polish, caused intervention of the Central Committee of the All-Union Communist Party (Bolsheviks). Ultimately, the Moscow authorities did not dare to ignore the needs of such a large and compact minority in this country, and the Lithuanian authorities had to allow the opening of Polish schools in municipalities, where Polish population predominated. In the years 1950–1952, 297 schools changed the teaching language into Polish; at 33 schools with Lithuanian and Russian language, parallel Polish classes for pupils of Polish nationality were opened. Due to the influence of Lithuanian intelligence opposition, which was outraged at the “Polonization” of the Vilnius region, which (in their opinion) true Poles left during the repatriation, and stayed only people who spoke Polish under the influence of reactionary forces of the Church and the landowners, just after five years number of Polish schools dropped. In the 1960s and 1970s, there were more than 300 Polish schools in Lithuania, in Nowa.In the 1960s and 1970s, there were more than 300 Polish schools in Lithuania, in Nowa Wilejka there was a pedagogical school and the Polish Teachers Institute, preparing teachers for work in Polish schools. The years of independence of the Republic of Lithuania are years of reform and continuous fight against Polish education. The reorganization of education system in the 1988/1989 year aimed, among other things, at the conversion of existing Russian-Lithuanian- Polish schools and individual classes in non-Polish schools into Lithuanian schools, also at the conversion of Polish classes teaching Polish in Lithuanian schools into Lithuanian classes with Polish as a foreign language, as well as opening of Lithuanian schools in the villages, where Polish people population predominated. After 1990 schools subordination has been diversified – Polish and Russian schools have gone to the discretion of local government, and the Lithuanian ones – to the central government; since 1999 the accreditation of schools has been introduced. This did not change the fact that if in 1988 about 25% of children from Polish families were learning in Polish schools, in 2000 there were over 60% of them. The need to send their children to schools where subjects are taught in their mother tongue language, was dictated by the revival of national consciousness of Poles along with the revival of national consciousness of Lithuanians. Entering the 21st century, there were 122 schools with Polish language of instruction in Lithuania, including 40 high schools, one A. Mickiewicz gymnasium in Vilnius, as well as primary schools and initial schools. Contemporary Polish education in Lithuania meets all the criteria, and a high level of education is being proved by the results of the high school examinations and by continuation of education at universities.