Atmintis Eugenijaus Ignatavičiaus prozoje

LTŠiame straipsnyje siekiama įsigilinti į Eugenijaus Ignatavičiaus prozą, rašytą nepriklausomoje Lietuvoje. Būtent šiuolaikiniuose tekstuose autorius aktualizuoja tai, kas dešimtmečiais buvo nutylima, stengiamasi ištrinti iš tautos atminties. Bene labiausiai rašytojas atkuria pokario atmintį: rašo apie partizaninį pasipriešinimą, trėmimus, vienkiemių naikinimą. Išskirtiniai tie tekstai, kuriuose perteikiamos vidinės žmonių būsenos, apsisprendimai, išprovokuoti sovietinio teroro. E. Ignatavičiaus proza padeda suvokti istorinės traumos mastą ir įpareigoja kurti atminties kultūrą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atmintis; Kultūra; Pokaris; Proza; Trauma; Culture; Memory; Postwar; Prose; Trauma.

ENThis article aims to analyze the prose of Eugenijus Ignatavičius, written in independent Lithuania. It is in the contemporary texts that the author actualizes what has been hushed up for decades and intended to erase from the memory of the nation. The writer restores the postwar memory: he writes about partisan resistance, exile and destruction of farmsteads. Exceptional are the texts that convey the inner states of people, their selfdetermination, provoked by the Soviet terror. Ignatavičius’ prose helps to understand the extent of historical trauma and obligates us to create a culture of memory. [From the publication]