Pilki ir beverčiai? "Nepaminklinio" paveldo apsaugos iššūkiai ir galimybės

LTLietuvos senamiesčių regeneracijos projektų rengėjai aštuntajame dešimtmetyje daugumą senųjų pastatų priskyrė kategorijai "pilki ir beverčiai", o "vertingais", t. y. paminklais pripažinta tik maža jų dalis. Beverčiais ir beteisiais to meto sistema laikė ir jų naudotojus - juos buvo galima tiesiog iškeldinti prireikus remontuoti pastatą ar tiesiog siekiant pagerinti "socialinę kompoziciją". Atgimimo laikotarpiu ir vėliau siekta apsaugoti kuo daugiau objektų, be to, pakito ir vertės samprata. Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, oficialiai pereita nuo paminklų prie paveldo, nuo specialistų teisės spręsti iki susirūpinimo visuomenės sąmoningumu. Grįžta prie dar tarpukariu G. Giovannoni suformuluotos, Lietuvoje taip pat taikytos idėjos, kad būtent tie pilkieji, niekuo neišsiskiriantys foniniai pastatai sukuria ne tik paminklų aplinką, bet ir kiekvienos urbanistinės struktūros genius loci. Visgi, atrodo, kad tikrovėje pokyčiai ne itin reikšmingi - pastatai įrašyti į paveldo objektų sąrašus, tačiau realiai neapsaugomi, šeimininkai yra, tačiau nesirūpina ir / arba nesupranta paveldo vertės, institucijos siekia reguliuoti ir drausti, o ne padėti ir bendradarbiauti. Šiame pranešime, remiantis paveldo apsaugos istorija, Lietuvos ir Europos šalių patirtimi siekiama atsakyti į klausimą, ar tikrai paveldas apsaugotas tik tada, kai yra formaliai įpaveldintas ir ko reikia siekiant užtikrinti sėkmingą jo apsaugą, dažniausiai prasidedančią nuo kasdienės priežiūros ir tiesiog rūpesčio. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Apsauga; Architektūra; Kasdienis paveldas; Kultūros paveldo apsauga; Pastatai; Paveldosauginis sąmoningumas; Architecture; Buildings; Everyday heritage; Heritage protection awareness; Lithuania; Preservation; Protection of cultural heritage.