Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje

LTŠio straipsnio objektas – žmogaus tapatybė būdvardžio tapatus, -i, jo veiksmažodinių ir daiktavardinių vedinių pagrindu. Struktūrinis požiūris į reikšmę čia derinamas su kognityviniu. Remiantis Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (toliau – DLKT) publicistikos medžiaga, kalbama apie tai, koks yra žmogaus tapatybės konceptas. Tyrimas parodė, kad pagal aptariamųjų žodžių valentinius aktantus ir predikatus, kurių aktantais jie patys eina, žmogaus tapatybė – tai savita asmens visuma, nuo gimimo jaučiama, suvokiama ir (arba) kuriama pagal dualumą: kaip artimas žmogaus tarpusavio santykis su dalinėmis – prigimtine resp. neprigimtine, dieviškąja resp. žemiškosiomis – tapatybėmis. Laiko atžvilgiu prigimtinė tapatybė yra pastovesnė už neprigimtinę. Kintamumas susijęs su raiška skirtingomis yra tapatus resp. tapatinti(s) formomis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Būdvardis tapatus, -i; Vedinys; Konceptas; Struktūrinė semantika; Adjective tapatus; Derivative; Concept; Structural semantics.

ENThe article centres on human identity based on the adjective tapatus, -i, its verbal and nominal derivatives. It combines the structural approach towards meaning with the cognitive one. By referring to the data of opinion journalism kept in the Corpus of Contemporary Lithuanian Language (CCLL), the article elaborates on the concept of human identity. The study revealed that based on the valency actants of the words under discussion and the predicates whose actants they themselves are, human identity is a peculiar entirety of the person which is sensed, perceived and/or created on the basis of duality right from birth: as the person’s close relationship with the partial – inherent or non-inherent, heavenly or earthly – identity. From a temporal perspective, inherent identity is more stable than non-inherent. Variability is associated with expression by different forms of yra tapatus and tapatinti(s). [From the publication]