Lietuvos etnografiniai regionai: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Mažoji Lietuva, Žemaitija

LTŠiame leidinyje etninės kultūros specialistai etnokultūrinių regionų savitumus pristato per nematerialiosios kultūros požymius, bet kalbama ir apie miestus, bažnyčias (įvairių religijų maldos namus), dvarus, kitus pastatus, inžinerinius įrenginius. Etninė kultūra yra paveldima per gyvąją tradiciją ir veikiama laiko bei žmogaus, todėl kintanti. Šios kultūros dalies, kaip ir bendrosios kultūros, kūrėjai, saugotojai bei vartotojai yra žmogus, šeima, kaimo ar miesto bendruomenė, parapija (įvairių konfesijų), etnokultūrinio regiono bendrija, save kultūriškai, istoriškai tapatinanti su tam tikra teritorija. Etnokultūrinis savitumas tradiciškai parodomas XIX a. antrosios pusės - XX a. pirmosios pusės etnografiniais duomenimis, o naujausi kompleksiniai, tarpdisciplininiai (archeologijos, istorijos, geografijos, kalbotyros ir kt.) tyrimai patvirtina arba papildo nusistovėjusius bendruomenių kultūros raidos klausimus, kelia naujus. Šis leidinys pasitarnaus etnokultūrininkams ir besigilinantiems į regionų kultūrą, papildys leidinių šia tema kraitį. Kiekvieną etnografinį regioną praturtina ne tik krašto ypatybės, bet ir iš jo kilę ar ten dirbę žmonės. Knygoje pristatoma dalis iškiliausių kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono asmenybių, gimusių tame krašte arba kurį laiką gyvenusių, bet palikusių čia ryškų pėdsaką. Tai karvedžiai, rašytojai, menininkai, politikai ir visuomenės veikėjai, išskirti svarbiausi jų nuopelnai. Taip pat aprašyti žymūs mokslininkai etnologai, tyrinėję kraštą ir siekę, kad lietuvių etninės kultūros paveldas nenugrimztų užmarštin. [Iš V. Jocio "Žodžio skaitytojui", p. 10]Reikšminiai žodžiai: Etnologija; Tautosaka; Tautiniai kostiumai; Etnografijos muziejai ir kolekcijos; Papročiai ir buitis; Ethnology; Folklore; National costumes; Ethnographic museums and collections; Customs and everyday life.