LTSocialinių transformacijų Lietuvoje apžvalga atskleidžia, kad pasitikėjimas yra svarbus kaitos proceso veiksnys. Knygos skyriuje analizuojama, kaip švietimo reformų agentus – mokytojus ir mokyklų vadovus – veikė pasitikėjimo fenomenas dramatiškų visuomenės transformacijų kontekste, kai švietimo sistema išgyveno virsmą iš sovietinio į neoliberalų modelį. Neoliberalių vertybių perkėlimas į švietimo sistemą sukūrė nepasitikėjimo kupiną aplinką. Vakarų šalyse neoliberali politika parodė daug didesnį pasitikėjimą profesionalais. Lietuvos švietimo bendruomenė padarė greitą šuolį iš nepasitikėjimą kėlusios sovietinės aplinkos, taikiusios plačias kontrolės priemones, į priešingą spektro pusę. Dauguma pokomunistinių Rytų Europos šalių priėmė neoliberalaus švietimo reformos paketus, tikėdami linijinio perėjimo principu. Pasitikėjimo Lietuvos švietimu (ypač institucinio) klausimas iki šiol nėra viešojo diskurso objektas. Švietimo reformų tipologija atskleidžia, kad švietimo specialistai Vakaruose taip pat išgyveno pasitikėjimo krizę. Rinkodaros ir standartizacijos tendencijos suvokiamos kaip progresyvios švietimo kryptys Lietuvoje, o pasitikėjimo stoka nėra pakankamai išnagrinėta ir viešai aptarta. Reikia rimčiau apmąstyti kaitos procesus, išgirsti pedagogų balsus ir skatinti profesionalumo siekius. Lietuvos švietimas turėtų išsivaduoti iš politinių pinklių ir plėtotis vadovaujantis įkvepiančiais moraliniais principais bei mokymosi labui stiprinti pasitikėjimą bendruomenėje.Reikšminiai žodžiai: Pasitikėjimas; Švietimas; Trust; Education; Lithuania.