Kosminė sąmonė

LTMonografija gimė neįprastu būdu, tvarkant Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomą, per ilgus darbo metus sukauptą Algio Mickūno rankraščių archyvą. Tad knygoje sugulė daugelio metų įžvalgos, kurias autorius iš naujo apmąstęs, gerokai papildęs ir apibendrinęs sujungė į vientisą, nuoseklų, fundamentalų kūrinį. Monografija jau nuo pirmų puslapių patraukia skaitytoją savo nenuginčijamu akivaizdumu. Skaitytojas yra nuosekliai įvedamas į fenomenologijos pasaulį, skatinamas mąstyti atvirai. Čia gilios fenomenologinės įžvalgos yra pateikiamos greta su pavyzdžiais iš gyvenimo. Galėtume sakyti, kad tekstas atkakliai žadina paties skaitytojo sąmoningumą. Monografijoje taip pat aptariamas Vakaruose įsiteisinusių teorijų nepakankamumas, praplečiamos fenomenologijos ribos, o svarbiausia - sprendžiamas nepaprastai reikšmingas pačios filosofijos pagrindų atkūrimo uždavinys. Atverdamas fenomenologinio mąstymo pagrindų universalumą, grįždamas prie pirmapradžių versmių, autorius grindžia pačios filosofijos pirmapradiškumą bei savarankiškumą. Mickūnas parodo, kad kiekvienas patyrimas sykiu yra ir momentinis, ir policentriškas. Tad suvokimas kiekvieną kartą aprėpia kur kas „daugiau“ nei konkretus momentas. O štai šis „daugiau“ reikalauja įtraukti ir tai, kas peržengia tiesioginės patirties ribas. Vadinasi, patirties policentriškumas praplečia suvokimą. „Įskaitoma“ patirtis, kuri yra ne paties suvokėjo, bet prieinama intuityviai ir empatiškai. Tačiau Mickūnas parodo, kad klausimas apie patirties policentriškumą nėra vien egzistencinis - tai yra ir sąmoningumo klausimas. Išankstinis, pavyzdžiui, „natūralios“ prieigos „žinojimas“ kasdienybėje dažniausiai yra parankus, be jo negalėtume greitai susiorientuoti, priimti kasdienių sprendimų. Bet mąstytojas turi būti atidus, mat toks požiūris sykiu ir klaidina.Pats pasaulis juk nėra iš anksto nulemtas žmogaus žinojimo. Štai čia ir reikalinga fenomenologinė nuostata, kuri reikalauja suskliausti natūralius fenomenus. Tačiau kas pasirodo tai padarius? Viską atmetęs mąstytojas lieka tik su tuo, ko atmesti jau nebegali, - su sąmoningumu. Monografijoje Mickūnas ir atveria sąmoningumo plotmę, kurioje atsiskleidžiantis patirties turinys pasirodo kaip tai, kas kiekvieną sykį transcenduoja ne tik į jį nukreiptą refleksiją, bet ir visą ankstesnę patirtį. Vadinasi, po suskliautimo fenomenologinė redukcija atveria pamatinę patirties plotmę. Tad pati tikrovė pasirodo ne kaip „egzistencinė“, ne kaip „priežastinga“, ne kažkaip iš anksto „žinoma“, o kaip atvira sąmoningumui. Vadinasi, Mickūnas šiame kūrinyje keičia požiūrį į patį tyrinėtoją. Jis parodo, kad nors pasaulis atsiveria tik per jį tyrinėjančią sąmonę, ši sąmonė negali sukurti pasaulio, mat ji pati tėra jo dalis. Kitaip tariant, nepakanka pasaulį „suvesti“ į priežastis, laiką ar vietą. Net ir amžinumo savybė čia nepadeda, nes amžinumas tėra laikinis konstruktas. Pasaulis nėra tik tai, ką pastebi žmogus, tai ištisas kosmas - bekryptis, belaikis ir be- erdvis. Kaip toks jis ir yra visa aprėpianti sąmoningumo sąlyga. Toks sąmoningumas atveria absoliučios, o ne istoriškai, priežastingai ar kitaip apribotos refleksijos galimybę. Mickūno monografijoje fenomenologija tarsi atgimsta. Mąstytojas atsistoja vienas prieš vieną su atviru kosmu, jis nesislepia nei už teorijų, nei už ribotų metodikų. Jo stiprybė - sąmoningumas, kurį jis tausoja ir neiškeičia į jokį fabrikatą. Būtent tokia laikysena ir grindžia pirmapradį filosofinį mąstymą. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Kosminė sąmonė; Modernioji filosofija; Transcendentalinė patirtis; Redukcija; Tapatybė; Policentizmas; Laikas; Erdvė; Judėjimas; Sąmonė; Simboliai; Cosmic consciousness; Modern philosophy; Transcendental experience; Reduction; Identity; Polycenticism; Time; Space; Movement; Consciousness; Symbols.