Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse: 20 a. pirma pusė

LTMonografija parengta disertacijos „Politinės galios simboliai Vilniaus viešojoje erdvėje 1895-1953 metais“, apgintos 2015 m. Vilniaus dailės akademijoje, pagrindu. Tai knyga apie miestą, kuriame nuolat kirtosi skirtingų valstybių, tautų, politinių bendruomenių interesai. 1895-1953 m. Vilniuje pasikeitė devyni politiniai režimai. Dažna valdžios kaita vertė kaskart perrašyti miesto istoriją, perprasminti viešąją erdvę ir sykiu lėmė Vilniaus simbolinių vietų konfliktiškumą. Tad ši knyga yra apie politinių valdžių pastangas pasisavinti Vilniaus viešąją erdvę pritaikant ją savai ideologijai. Didžiąją dalį knygos užima Vilniaus centrinių viešųjų erdvių politinio ženklinimo istorijos rekonstrukcija. Tačiau pagrindinis šio tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti lemiamas ženklinimo būdo pasirinkimo ir masto priežastis, atsakyti į klausimą, kodėl Vilniuje buvo pastatytas toks, o ne kitoks paminklas, kodėl buvo kuriami tokie ir ne kitokie miesto centro planai bei kodėl tam tikri projektai buvo įgyvendinti, o kiti taip ir liko popieriuje? Tyrimo pobūdį lėmė įsitikinimas, kad ir menas, ir menininkas yra tam tikro istorinio momento produktai ir kad abu jie priklauso nuo konkretaus konteksto, todėl ieškant atsakymų į uos klausimus teko nustatyti politines, socialines, ekonomines kultūrines simbolinių ženklų atsiradimo bei naikinimo aplinkybes, aptarti užsakovų (politinio elito) ir vykdytojų (kultūrinio elito - skulptorių ir architektų) vaidmenis įamžinimo ženklų atsiradimo bei naikinimo procese.Pirmojoje dalyje aptariamos modernėjančios Rusijos imperijos visuomenės poreikius atliepiančios naujos viešosios erdvės politinio ženklinimo praktikos 1895-1915 m. laikotarpiu. Apžvelgiamos naujojo miesto centro slinkties link Lukiškių aikštės aplinkybės, stačiatikių maldos namų tinklo plėtra, nagrinėjamos Rusijos imperijos valdžią reprezentuojančių Michailo Muravjovo, Aleksandro Puškino ir Jekaterinos II paminklų sumanymo ir realizavimo aplinkybės, paminklų atidengimą lydėję ritualai ir paminklų funkcionavimo būdai. 2 dalyje atskleidžiami miesto viešosios erdvės naudojimo ypatumai kaizerinės okupacijos metais - Oberosto periodu (1915-1919). 3 dalis apima du tarpukario dešimtmečius. Šio laikotarpio miesto viešosios erdvės pertvarkymai suprantami kaip pastangos įamžinti Antrosios Lenkijos Respublikos nacionalinį pasakojimą. Išskiriami du miesto savinimosi etapai: retrospektyvusis (1919-1927), kuomet orientuotasi į istorinę Vilniaus praeitį, ir modernusis (1928-1939), kuomet akcentuota visos Lenkijos Respublikos modernizacija ir pažanga. Apžvelgiamos urbanistinės ir simbolinės lenkiškosios miesto tapatybės kūrimo priemonės. 4 dalis skirta Antrojo pasaulinio karo metų Vilniaus viešųjų erdvių istorijai. Laikotarpis prasideda aštuonis mėnesius trukusia miesto lituanizacijos kampanija 1939-1940 m. ir dideliais Vilniaus sovietizacijos planais 1940-1941 metais. Apžvelgiamos per trejus nacistinės Vokietijos okupacijos metus įgyvendintos miesto pritaikymo okupantų kasdieniams poreikiams iniciatyvos. Šioje dalyje svarbus sostinės statuso klausimas, atkreipiamas dėmesys į karo metu realizuotų Vilniaus viešųjų erdvių pertvarkymo projektų - svarbiausių miesto aikščių - apolitiškumą, t. y. politinio ženklinimo sutrikimus.5 dalis apima aktyvų stalininės sostinės konstravimo laikotarpį - sovietinį pokarį nuo 1944 iki 1953 metų. Šioje dalyje toliau nagrinėjamas sostinės statuso klausimas, aptariami įgyvendinti ir neįgyvendinti sovietinės respublikos sostinės kūrimo planai (Pergalės, Stalino, generolo Ivano Černiachovskio, Lenino paminklai, sovietinis miesto centras), aiškinamasi, kodėl tik nedaugelis sumanymų buvo įgyvendinti. Lyginant realizuotų ir nerealizuotų projektų apimtį atskleidžiamos santūraus sovietizacijos masto priežastys. Kiekvienoje dalyje referuojami tyrimui aktualūs istorinio konteksto ypatumai, aptariamos jo chronologinės ribos, analizuojami įgyvendinti ir neįgyvendinti politinio ženklinimo projektai, rekonstruojamos pertvarkymų inicijavimo ir įgyvendinimo sąlygos. Kiek leido dėstymo logika, pristatomi tie patys skirtingų laikotarpių simbolinio ženklinimo aspektai: užsakovai ir vykdytojai, urbanistika ir architektūra, paminklai ir simboliniai ženklai bei ritualai. Visi devyni politiniai režimai buvo nusitaikę į Vilniaus toponimus (gatvių, aikščių, rajonų pavadinimus). Analizuojant atskirus laikotarpius dabartiniai toponimai pakeičiami sulietuvintais istoriniais, pavyzdžiui, skyriuje apie imperinį Vilnių dab. Gedimino prospektas vadinamas Šv. Jurgio vardu, o vietovardžių ir jų istorinių pavadinimų sąrašas pateikiamas knygos gale. Kirilikos ir hebrajų rašmenimis rašomi asmenvardžiai knygoje transkribuojami pridedant lietuviškas galūnes. Transkribuotų asmenvardžių originalios formos nurodomos asmenvardžių rodyklėje. Kiti asmenvardžiai tekste pateikiami šaltiniuose vartota forma. Rusiškų, vokiškų, lenkiškų ir kitokių įstaigų, draugijų, leidyklų ir kt. pavadinimai originalia rašyba taip pat nurodyti knygos gale. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Vilnius; Viešoji erdvė; Politika; Atmintis; Public space; Politics; Memory.