Apie laiką ir save

LTVilniaus universiteto profesoriaus, tautosakos ir literatūros tyrinėtojo Donato Saukos (1919-2013) knyga, skirta savojo gyvenimo pasakojimui ir gyvenamo laiko apmąstymui. Ji parengta spaudai iš rankraščių, rašytų, rodos, niekam apie tokį sumanymą neprasitariant, galbūt numatant, kad užrašai bus atrasti jau po autoriaus mirties. Tad knyga, kurią sudaro skirtingi, nevienodai nugludinti, ne vienu prisėdimu rašyti tekstai, gali būti skaitoma lyg savotiškas testamentas su svarbiais imperatyvais, kurie ir dabartinį bendruomenės ar valstybės gyvenimą galėtų pakreipti šviesesne linkme. Kaip prasitariama įvade, „rašydamas apie save ne mažiau mąstau ir apie tautoje vykstančias dvasines permainas, bandau ne tik spėti paskui jas, bet, neslėpsiu, ir neprimygtiniu būdu jas paveikti“. Dauguma šios knygos tekstų buvo atrasti viename asmeninio autoriaus archyvo rankraščių aplanke, pavadintame „Apie viską“, o prie jų prišlieti dar du tiesiogiai su pirmaisiais susiję rankraščių pluoštai. Įvadiniame tekste skaitančiajam suteikiami svarbūs orientyrai: įvardijama atsiminimų rašymo intencija, apibūdinamas rašančiojo santykis su užrašytu tekstu, jau pirmaisiais sakiniais nusakomas ir jo žanras: dvasinė (ontologinė) genealogija: „Biografiniai faktai - kažkokie beveik absoliučiai bereikšmiai pėdsakai laiko metraštyje. Jeigu apie ką ir verta kalbėti, tai tik - apie ontologinę genealogiją“. O netrukus patikslinama: „Šitie liudijimai - per daug abstraktūs asmeninei biografijai. Bet ir kalbu apie dvasinę genealogiją, kurioje iš pašaknų buvo išnaikinamos asmeniškumo žymės“.Kita vertus, šios knygos tekstuose dvasinės brandos istoriją palaipsniui keičia idėjų istorija, iš akių neišleidžiamas tautos ir jos kultūros likimas, rūpinamasi Lietuvos švietimo problemomis, taip pat šalies valdymu ir ūkiu. Skvarbiai ir reikliai įvertinus pirmąjį Atgimusios valstybės dešimtmetį, gręžiamasi į tautos istorinę lemtį, apžvelgiamos naujos lietuvių literatūros tendencijos. Prasminga būtų kalbėti ir apie D. Saukos „sąmoningumo trajektorijas“ - šia linkme kreipia ir pirmoji, negailestinga, visos kartos patirtį apnuoginanti įvado ištarmė: „Pradinė ir lemiamoji mano ir mūsų visų gyvenimo sąlyga buvo baimė (...) Mes - baimės augintiniai“ bei tekstus vienijanti pamatinė autorinė intencija: „Būti pačiam sau atviram iki galo“. Visiems, kam teko laimė bendrauti su Donatu Sauka, būti jo kolegomis, bičiuliais, mokiniais ar skaitytojais, ši knyga bus daugelį dalykų atverianti, paaiškinanti, primenanti. Kitų kartų skaitytojams svarbu žinoti, kad net tik D. Saukos knygos ir kiti tekstai yra palikę ryškų pėdsaką lietuvių humanistikoje, bet ir jis pats tapęs bemaž legendine asmenybe. [...]. [Iš straipsnio, p. vii-viii]Reikšminiai žodžiai: Donatas Sauka; Autobiografija; Atsiminimai; Vilniaus universitetas (VU; Vilnius University); Donatas Sauka; Autobiography; Memoirs.