Juodasis kryžius, arba Palydėti pasmerktieji : karo kapeliono atsiminimai

LTPorą savo kunigavimo dešimtmečių (1895-1916) Adolfas Sabaliauskas pašventė gimtųjų apylinkių tautosakos rinkimui ir muzikos tyrinėjimui. Jis pirmasis suprato skudučių, daudyčių, vamzdžių muzikos unikalumą ir visa tai aprašė savo straipsniuose. Jam buvo brangios ir savitai dainuojamos sutartinės, gimtinėje vadinamos giesmėmis, todėl kiek galėdamas užrašinėjo jas pats, o kai 1909 m. į šiaurės Lietuvą rinkti tautosakos atvyko suomių tautosakininkas prof. A. R. Niemis, ėmėsi jam padėti. Jie abu parengė stambų dainų rinkinį „Dainos ir giesmės šiaurinėje Lietuvoje“. Į literatūrą A. Sabaliauskas atėjo kaip poetas Žalia Rūta, išleidęs net kelis stambius kūrinius: „Kada Rožės Žydžia“, „Pančiai“, „Laumės“ ir „Savu keliu ėjusių Nemunėlio ir Apaščios vaizdai“. Dar viena sritis, kurioje A. Sabaliauskas paliko ryškų pėdsaką – tai suomių literatūros vertimai ir jos propaganda Lietuvoje. Nepriklausomoje Lietuvoje A. Sabaliauskas buvo Lietuvos karo policijos ir Lietuvos kariuomenės vyriausias kapelionas. „Juodasis kryžius, arba palydėti pasmerktieji“ – tai A. Sabaliausko atsiminimai. Juos jis baigė rengti apie 1940 m., perrašė mašinėle keliais egzemplioriais ir įteikė spaudai tikėdamasis tų šiurpių įvykių fone pakalbėti apie žmogaus paskirtį gyvenime, dorovę, santykį su Dievu. Šie atsiminimai – tai pasakojimas žmogaus, kuris kaip Lietuvos karo policijos kapelionas dalyvavo sušaudant Karo teismo mirties bausme nuteistus kalinius. Jis dalyvavo kaip jų sutaikintojas su Dievu paskutinėje kelionėje į amžinybę.Reikšminiai žodžiai: Adolfas Sabaliauskas (1873-1950); Lietuvos Respublika (1918-1940); Atsiminimai; Karo teismas; Mirties bausmės vykdymas; Politinės bylos; Adolfas Sabaliauskas (1873-1950); Republic of Lithuania (1918-1940); Military Court; Execution of the death penalty; Political cases.